Kelios šiltos dienos sode daro stebuklus. Beveik per dieną pražydo trešnės, vyšnios ir slyvos. Balti žiedai svyra ant ryškių (o kartais ir ne visai) tulpių galvų.

Tvenkinio šlaitas, kuriame rudenį pasodinome ne vieną šimtą tulpių ir narcizų, įsisiautėjo. Ir nors dar ne visos tulpės išsiskleidė, dar lieka plotų, kuriuos reikės užsodinti kitais metais, jausmas visai nekuklus, norisi sėdėti, žiūrėti ir dūsauti.

Kitose sodo vietose spalvos ramesnės, bet judesio ir veiksmo ne ką mažiau. O ir mano meilė oranžinei / koralinei spalvai vis tiek akivaizdi.

Ir medlievos pražydo pilna jėga. Mažos jos dar, auga pas mane sunkokai, bet yra vilties, kad su laiku pavasarinio džiaugsmo bus dar daugiau.