Taigi skaičiuojam rožes toliau. Erškėtrožės yra ta rožių grupė, kurių kiekis mano kieme gali staiga sumažėti, jei manęs kas nors paprašys išnaikinti auginamus raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridus. Raukšlėtalapis erškėtis yra įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, o tai reiškia, kad nemalonėn papuola ne tik rūšis, bet ir visi hibridai, kurie dažniausiai nėra tiek agresyvūs ir pavojingi. Aš esu žmogus, kuris dažniausiai laikosi taisyklių, suprantu, kokią grėsmę gali kelti invaziniai augalai, tačiau tiesiog imti ir sunaikinti visą gyvatvorę ranka lengvai nekyla. Tuo labiau, kai ji sudaryta ne iš pavojingos rūšies, o iš hibridų, kurių dalis net nebrandina uogų, kurias galėtų išnešioti ir pasėti paukščiai.

Kad erškėtrožės iš mano kiemo pabėgs kitokiu būdu, tikimybė taip pat labai nedidelė. Jos ribojamos tvorų, šienaujamos vejos plotų. Erškėtrožes naudoju kaip kultūrinį, o ne tik dekoratyvinį augalą – kasmet iš žiedlapių verdu uogienes, sirupus, džiovintus žiedlapius dedu į pyragus ar arbatas, kai susikaupiu, net ir iš uogų ką nors pagamintu. Liūdna būtų viso to netekti. Taigi kol kas laukiu, skaitinėju literatūrą apie erškėtrožių invazyvumą, atidžiau žvelgiu į sodo apylinkes bandydama, jei ką, laiku pastebėti pabėgėlius, ir stebiu Kauno gatvėse įsikūrusius erškėtrožių masyvus – jų kol kas niekas nejudina.

Erškėtrožės mano kieme atsirado dėl sentimentų. Paauglystėje pamačiau galingas erškėtrožių gyvatvores Danijoje, pirmosios savo kelionės į užsienį metu, ir įsimylėjau. Tai buvo seniai, prieš tris dešimtis metų. Šiandien danai turi didžiulių bėdų su raukšlėtalapio erškėčio invazija pajūryje. Šis erškėtis vienas ir nedaugelio augalų, kuris yra atsparus druskai, tad sėkmingai auga kopose, lengvame dirvožemyje sparčiai plečiasi atžalomis užvaldydamas didelius plotus, išstumdamas ir užšešėlindamas vietines rūšis, tarp jų ir mano ankstesniame įraše minėtą Rosa spinosissima. Erškėčiais užžėlusios pakrantės darosi sunkiai prieinamos net ir žmogui. Lietuvoje raukšlėtalapis erškėtis tikslingai buvo sodinamas kopose, siekiant jas sutvirtinti, tik, deja, taip pat tapo sunkiai suvaldomas. Su panašiomis problemomis susiduria praktiškai visos Baltijos jūros ir šiaurės šalys: Švedija, Norvegija, Suomija, Lenkija, Vokietija.  Visgi pabandžius paskaityti, ar toks pats invazyvumas yra būdingas ir hibridams, lengvo atsakymo nėra ir lygybės ženklas tarp rūšies ir hibridų nededamas.

Raukšlėtalapis erškėtis dažniausiai yra invazyvus pajūryje, bet nėra toks agresyvus kitose augimvietėse, todėl vokiškoje literatūroje mačiau rekomendaciją taikyti 50 km. nuo pajūrio ribą, kaip tam tikrą kriterijų ribojimų griežtumui. Norvegiškoje literatūroje mačiau užsakytas mokslines Rosa rugosa hibridų studijas, pripažįstant, kad augalų veislės skiriasi ir gal nereikia naikinti visko iš eilės. Rosa rugosa ‚Alba‘, kuri yra tiesiog baltas rūšies variantas, greičiausiai yra tokia pat agresyvi kaip rūšis, tuo tarpu uogų nevedančios veislės kelia žymiai mažiau pavojaus. Hibridai retai kada randami natūraliai pabėgę iš sodybų, jie sunkiau natūralizuojasi. Kita problema, kad Rosa rugosa buvo plačiai naudojama išvedinėjant ir naujas rožių grupes, tad jei ribojami hibridai, kaip nustatyti, kokią rugosa genų proporciją turinti rožė jau turi būti uždrausta?

Kol erškėtrožės mano kieme dar žydi, prisigaminau rožių žiedlapių limonado, išsiviriau uoginės su rožėmis ir apelsinais bei išbandžiau naują rožių žiedlapių fermentavimo metodą.  Gulkand yra tradicinis indiškas pagardas, gaminamas iš rožių žiedlapių, cukraus ir… saulės. Receptas yra labai paprastas – rožių žiedlapiai šiek tiek susmulkinami ir susluoksniuojami su cukrumi (1 stiklinei žiedlapių trys šaukštai cukraus) švariame, sausame stiklainyje. Stiklainis uždaromas ir pastatomas saulėtoje vietoje 7-10 dienų. Kas porą dienų rožes reikia permaišyti ar gerai sukratyti, kad dugne besikaupiantis skystis tolygiai pasiskirstytų. Šis birželis su savo nesibaigiančia saule buvo tobulas tokiam receptui, tad tiesiog pastačiau stiklainį ant pietinio lango oranžerijoje. Apibūdinti galutinį rezultatą sudėtinga – tai nėra džemas, rožių žiedlapiai išlaikė ir spalvą, ir struktūrą, tačiau cukrus užrakino ir išryškino rožių aromatą. Tokio intensyvumo rožių gaminio man dar neteko turėti. Šaukštelis Gulkand tobulai pagardintų baltus vanilinius ledus, tiktų daugelyje desertų, aš jį maišiau į varškėčius, kepiau filo teškos pyragėlius su varške ir fermentuotais žiedlapiais.

Šiai dienai aš turiu devynis Rosa rugosa hibridus. Maisto gamybai daugiausiai naudoju ‘Hansa’ žiedus, nes jie dideli, aromatingi ir pats krūmas pakankamai augus ir vešlus. Dirvožemis pas mane visiškas molis, tad ne visi erškėčiai pas mane vienodai gerai auga, dalis serga grybinėmis ligomis, bendrai gyvatvorės gyvybingumas visiškai nepanašus į pajūrį. Būtent dėl šių priežasčių šiais metais dalį gyvatvorės planuoju naikinti, paliekant tik sveikiausius augalus. Jei šiandien reikėtų rinktis iš naujo, erškėtrožių gyvatvorės nebesodinčiau. Kadangi pas mane erškėtrožės auga sunkokai, jos nepakankamai užšešėlina piktžoles, o ravėti tokią gyvatvorę menkas malonumas. Galima neravėti, bet tuomet menkas malonumas akims 🙂

Agresyviai mano sode elgiasi tik paprastasis erškėtis (Rosa canina), kuris čia jau buvo, kai mes atkeliavome, ir tikrai bus, kai nebebus mūsų. Didžiulis erškėtis yra užkariavęs obelį – neišpjovėme jo tvarkydam sklypą, nes tiek švelnūs rausvi žiedai, tiek vėliau tvirtos uogos yra labai gražūs. Erškėčio tankmę labai mėgsta ir paukščiai. Bet sėjasi šis erškėtis labai stipriai, greitai augina labai gilias, stiprias šaknis, jį išravėti sudėtinga. Nesidžiaugiu vis rasdama sėjinukų netikėčiausiose vietose. Bet kai žiemą pamatau apšarmojusias raudonas uogas vėl viską jam atleidžiu 🙂

Taigi 7 Rosa spinosissima plius 9 Rosa rugosa hibridai ir vienas paprastasis erškėtis – krepšelyje yra 17 rožių.