Jau porą metų turiu rimtą klausimą – kiek tiksliai aš turiu rožių? Suprantu, kad nuo tokio klausimo tikram kolekcininkui plaukai ant galvos pasišiauštų. Bet aš nesu kolekcininkė, rožes sodinti man patinka žymiai labiau nei sudarinėti sąrašus ir katalogizuoti. Niekada neturėjau tikslo nuosekliai kaupti rožių kolekcijos, man nenutinka, kad kažkurios rožės mirtinai reikėtų, ar kad aš dėčiau dideles pastangas kažkurią konkrečią rožę gauti. Tiesiog per dvylika metų (savo pirmąsias rožes pasodinau 2011 metais) mano sklype rožių po truputėlį prikaupė gana daug. Vienos rožės atkeliavo dėl sentimentų, kitos dėl spalvos ar kvapo, dar kitos iš smalsumo. Galų gale reikia pripažinti, kad rožės tikrai neblogai auga sunkiame mūsų sodo molyje, gerai toleruoja sausras, tad ir tai lemia, kad kasmet mano sodas pasipildo naujomis rožėmis. Tačiau rožininke savęs nelaikau, man patinka daug augalų, o rožės yra tiesiog vienos iš.

Kol rožių turėjau porą dešimčių, lengvai atsimindavau visų jų pavadinimus, bet rožių kiekiui didėjant jau darosi sunku nebesusipainioti. Jau porą metų galvoju, kad reiktų susimotyvuoti ir nuosekliai apsirašyti bei nufotografuoti jas visas. Tačiau kai kurios rožės, ypač senovinės, tokios panašios, tad grįžus namo po fotografavimo, nuotraukose jau nebeatskiriu, kur kuri. Šį darbą reikia daryti nuosekliai, o ne vienu metu forografuojant kelias dešimtis, tad vis atidėlioju vien įsivaizduodama, kiek pastangų ir laiko reikės įdėti. Bet nepradėjus darbas irgi nepasidarys, tad bandau ryžtis, ir, pasakodama, kas žydi, tuo pačiu susiskaičiuoti savo kolekciją.

Pirmasis sode visada pražįsta tankiadyglis erškėtis (Rosa spinosissima), arba kitaip škotiškosios rožės. Aš vadinu jas škotėmis, nes šios rožės, mano nuomone, per subtilios, kad joms tiktų kietai skambantis tankiadyglio erškėčio pavadinimas. Mano meilė šiai rožių grupei sunkiai paaiškinama, nes jos nėra įmantrios, kvepia švelniai, žydi vieną kartą, pakankamai trumpai. Tačiau šiose rožėse ir jų hibriduose yra kažkas, kas be galo atpažįstama, tarsi būtų kažkokia archetipinė kolektyvinė atmintis, kuri subanguoja ir nubunda žvelgiant į paprastus tuščiavidurius žiedus. Viskas labai gražiai susidėliojo, kai perskaičiau P.D.A.Boyd (2012) straipsnį apie škotiškųjų rožių istoriją. P.D.A Boyd rašo:

“Visi žinome, kad rožė gali sužadinti emocijas, kurios kyla dėl asmeninių asociacijų su ta konkrečia rože -nesvarbu ar tai būtų tam tikras rožių tipas, ar atskiras krūmas. Jums gali patikti rožės išvaizda ar kvapas, tačiau ta pati rožė jums reikš žymiai daugiau, jei jūs emociškai įtrauks asociacija su konkrečiu žmogumi, vieta, ar tam tikru gyvenimo etapu. Tokia rožė turi paveldą, kuris jums yra asmeniškas!
Tačiau rožė taip pat turi savo paveldą, o kai kurios rožių rūšys ar kultivarai turi ilgesnę ir sudėtingesnę istoriją nei kitos. Šio paveldo žinojimas gali pridėti papildomą dimensiją tam džiaugsmui, kurį sukelia rožė.“

Škotiškosios rožės lydi žmogų tūkstančius metų. Jos vienos iš seniausių medicininiais tikslais aprašytų rožių, įsipynusios į daugelio šalių folklorą, religinę simboliką, heraldiką, dažnai vaizduojamos mene. Ne viena šalis, ypač atšiaurūs kraštai, tokie kaip Škotija ar Suomija, šioms rožėms skiria ypatingą vietą savo kultūroje. Viduramžiais buvo tikima, kad šios rožės pražysta ten, kur vyko mūšiai ir buvo pralietas kraujas, jos laikomos šventomis ar sodinamos ant škotų ir skandinavų emigrantų kapų, tokiu būdu siekiant atkurti ryšį su protėvių žeme.

Kai žvelgiu į šias rožes, apima jausmas, lyg visada būčiau šį istorinį klodą žinojusi, lyg jau būčiau sutikusi šias rožes Šiaurės jūros kopose, Islandijos slėniuose, ant riterio skydo ar Škotijos šeimų herbuose, lyg jau būčiau glosčius trapius žiedus ar juodas uogas kažkada, kitose gyvenimuose. Todėl būtent ši rožė yra ir ant mano peties, lyg plonas siūlelis, jungiantis tai, kas buvo, ir tai kas bus.

Rosa spinosissima hibridų turiu septynis. Parodyti galiu šešis, nes paskutinė ‘Frühlingsduft‘ sodinta tik pernai rudenį. Šios rožės nėra labai greitos, joms reikia poros metų kad subręstų ir imtų žydėti. Bet kai žydi, tikrai nenuvilia. Dalis škočių smulkios ir subtilios, labai spygliuotomis, bet liaunomis šakelėmis ir smulkių lapelių ažūru, kitos užauga į tikrai didelius, tris metrus siekiančius fontano formos krūmus, kuriems reikia nemažai vietos. Bet kai toks fontanas žydi, negali likti abejingas – iš proto eina ir žmonės, ir bitės.

Taigi, šiuo metu krepšelyje septynios rožės. Skaičiuosim toliau 🙂

Literatūra:

• BOYD, P.D.A. 2012. Rosa spinosissima – aspects of its natural history and associations with people from prehistory to the present day. In 12th International Heritage Rose Conference, Sakura, Japan June 2012. World Federation of Rose Societies. Published on CD. Article accompanying lecture given in International Heritage Rose Conference Session ‘Heritage Roses and their Conservation’ at The National Museum of Japanese History, Sakura, Japan on 3rd June 2012.