Pagaliau palijo. Sunku patikėti, kad rašau tokį sakinį rugsėjo pabaigoje. Keisti šie metai. Vasara atrodo begalinė. Darže lauke vis dar noksta pomidorai ir paprikos, žydi agurkai, o kompostinėje pražydo antrasis bulvių derlius. Šiek tiek pasiilgau megztinukų ir drabužių ilgomis rankovėmis, neįprastai lengvi man šio rugsėjo drabužiai. Bet sodas kenčia. Gėlynai žemi, dar niekada nemačiau tokių pavargusių medžių. Net ir seni, subrendusį šaknyną turintys medžiai neatrodo labai laimingi. Ką jau kalbėti apie sodintus neseniai. Rugsėjį sode pražydo obelys. Mieste mačiau žydinčius kaštonus. Belieka tikėtis, kad ruduo ir toliau bus švelnus, ir medžiai spės atsigauti ir pasiruošti žiemai.
Nors oras vasariškas, pažvelgus atidžiau matosi, kad gamta po truputėlį keliauja į rudenį. Nuraudo ožekšniai, pražydo vėlyvi astrai, oranžiniais tonais spalvinasi klevai, o erškėčiai ir rožės žiedus keičia uogomis. Nors lietaus mažai, ryto rūkai atgaivino samanas griuvėsių sode. Čia vėl kvepia nukritusiais lapais ir drėgme. Nuostabi rausva vakaro šviesa ir ilgi šešėliai paišo raštus ant sienų ir gėlynuose.
Vis dar po truputį žydi rožės. Šių metų rudeninis žydėjimas kiek neįprastas. Didžioji dalis rožių dėl didelio karščio nužydėjo labai greitai – tiesiog sprogo ir per savaitę žiedų neliko. Maniau viskas. Bet vakar atėjusi į daržą pamačiau, kad nauja banga pražydo ‚Lady of Shalott‘, naujus žiedus krauna ir Rosa persica hibridai, po truputį žydi erškėtrožės. Rožės šiais metais taip pat šiek tiek labiau pavargusios – kai kurios be lapų, numargintos dėmėtligės. Bet visgi nebus šis ruduo be rožių žiedų.
Šiuo metu džiaugiuosi naujais, šiais metais užsodintais, ploteliais, kuriuose bujoja daugiametės saulėgražos. Gėlynai dar reti, palikti plotai rožėms, kurios atkeliaus vėliau šį rudenį, bet labai smagus tas vešlumas ir tūris, kurio rudeniop ima trūkti rožynuose.
Šio mėnesio žvaigždės neabejotinai yra lendrūnai. Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachystricha) ir lendrūnas ‚Mona‘ (Calamagrostis ‚Mona‘) tarsi plunksnomis apkaišė terasos gėlyną. Ypač šiandien, po lietaus, visas gėlynas žiba mažais lašeliais puriose lendrūnų šluotose. ‚Mona‘ aukštai kelia savo galvą virš melsvų barškių debesų, korėjiniai lendrūnai pinasi į astrų ir saulainių krūmus.
Kitas augalas, kuriam dar reikia laiko subręsti, tačiau kuris jau rodo savo charakterį, yra baltoji sedula (Cornus alba) ‚Siberian Pearls‘. Pasodinta gėlyno pakraštyje, kad užstotų visokius šulinių dangčius ir įrenginius, ji žiba baltais uogų karoliais tarp rausvėjančių lapų ir tamsių stiebų. Tamsios šakos tarp minkštų lendrūnų šluotų kuria labai gražų spalvų ir tekstūrų žaismą, kurį sunkoka perduoti nuotrauka.
Rugsėjis sode buvo pilnas žmonių ir susitikimų. Džiaugiuosi laiku, praleistu kartu, draugyste, vaikų klegesiu sode, palaikymu ir skatinimu kurti. Gera kramsnojant sausainius išgirsti, kad ne pas mane vieną ne visi kampai nuravėti, ar gauti žinutę po kelių dienų, kad po pasisvečiavimo pas mus kilo naujų idėjų ar kasami nauji gėlynų plotai. Ir nors kartu su rugsėju niurktelėjau į darbus taip, kad rodos dugno dar nepasiekiau, sodas dovanoja pauzes mintims, jausmams ir žmogiškam ryšiui. Neblogas tas rugsėjis, kai pagalvoji.
