Facebook‘e pasižadėjau parašyti įrašą apie mažiau gražius ir neparadinius dalykus sode, sudėti ne vien tobulas nuotraukas, bet papasakoti ir apie tai, kas nepavyko ar vyksta ne taip. Aš nelabai mėgstu skųstis savo sodu. Sodas yra hobis, jo esmė teikti poilsį mintims ir kelti geras emocijas. Į nesėkmes stengiuosi žiūrėti ramiai ir su šypsena. Jau senokai supratau, kad mano sodas per didelis, kad galėtų būti prižiūrėtas tobulai – paskutiniu metu aš jį labiau vejuosi, nei valdau. Galbūt kada nors aš jam galėsiu skirti tiek laiko, kiek reikia, tačiau tikrai ne dabar, todėl mano kartelė šiuo metu nuleista gana žemai. Kai reikia rinktis, ar valandą skirti ravėjimui, ar slampinėti po sodą su fotoaparatu, renkuosi slampinėjimą. Kartais, tiesa, tikrai išgyvenu didžiulį pasitenkinimą, kai imu ir iš esmės sutvarkau kokį kampą. Ir planų, ką ir kaip keisti sode, turiu keleriems metams į priekį, bet jei jie liks neįgyvendinti, labai neliūdėsiu. Juk sodas visada galiausiai yra pralaimėjimas. Jis egzistuoja tik tol, kol egzistuoja sodininkas. Nors daugelis sodą apibūdina kaip rojaus kampelį, saugią asmeninę erdvę, man sodas visada yra apie realybę ir apie žmogiškųjų ribų pajutimą. Apsnigtos tulpės ir vyšnios šiais metais man buvo kaip tik apie tai. Gali planuoti, įsivaizduoti, kad valdai ir kontroliuoji situaciją, o tada gamta ramiai parodo tau tavo vietą. Todėl kai kažkas sode vyksta ne taip, kaip tikėjausi, tiesiog atsidūstu ir įvertinu, ar bandyti iš naujo, laukti, o gal susitaikyti ir pasiduoti.

Beržo želdynas

Beržo želdynas neabejotinai yra pats sėkmingiausias visame sode. Tai ne mano nuopelnas – augalų asortimentas jame sudėliotas profesionalų. Mano indėlis tik svogūniniai ir savo sprendimais šiame želdyne aš esu labai patenkinta. Tulpės šiais metais grįžo tobulai, nors gėlynas visiškai nebuvo papildytas naujais svogūnėliais. Labai ilgą dekoratyvumą užtikrina skirtingo vėlyvumo tulpės. Pavasaris prasideda nuo Tulipa turkestanica, tuomet seka ‘Purissima’ ir ‘Hakuun’, o sezoną užbaigia ‘White triumphator’. Anksti pavasarį žydi baltos sibirinės scilės (Scilla siberica ‚Alba‘), balti krokai (Crocus chrysanthus ‘Ard Schenk’) ir mažučiai narcizai (Narcissus ‘Snow Baby’), o vėliau gėlyną labai gražiai papildo žydrės (Muscari armeniacum ‘Peppermint’).

Gėlynas susodintas tankiai, mulčiuotas grikių mulčiu, tad ravėjimo nėra daug. Iš viso planuoto asortimento visiškai nepasiteisino tik karpažolės, Euphorbia amygdaloides var. Robbiae, kurios jokiu metu laiku neatrodo gerai. Nesuprantu, ar jos apšąla, ar iškepa, ar ir tai, ir tai. Šiais metai kelios išspaudė pavienius žiedelius, bet bendras vaizdas liūdnas.

Kitas augalas, kuris šiais metais keistai nustebino, yra viksvos, Carex oshimensis ‘JS Greenwell’. Labai gražiai žaliavusios visus metus per pirmuosius šio pavasario karščius visiškai nurudo ir kol kas nerodo jokių naujos gyvybės ženklų, taigi dabar gėlyne gausu nemažų skylių, nes viksvų kupstai buvo jau tikrai įspūdingi.

Vienas iš didžiausių nerimų praėjusiais metais buvo džiūstančios beržo šakos. Juodasis beržas gėlyne buvo sodintas jau didelis, tad turbūt natūralu, kad dėl ribotos šaknų sistemos medis nepajėgė išmaitinti visų šakų. Medis buvo gerokai išgenėtas, patręštas, laistytas, tačiau panašu, kad po žiemos dar kelios šakos buvo atmestos. Visgi didžioji dalis šakų išsprogo ir patys lapai atrodo didesni, tad labai tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Na, ir apie mažas bėdas – kažkas šiais metais beveik visiškai suvalgė mano sinavadus. Belieka tik džiaugtis, kad kažkurių drugelių vaikai sotūs.

Įvažiavimo gėlynas ir gėlynai prie terasos

Gėlynas prie įvažiavimo yra labai sudėtingas savo augimo sąlygomis, nes iš esmės yra pietinis šlaitas su molio dirvožemiu, taigi tikra kepykla. Tiek šis, tiek terasos gėlynai nė iš tolo savo vešlumu neprilygsta beržo želdynui, kuris yra pavėsinis. Šiuose gėlynuose daug tuščių tarpų, nes augalai nesiplečia taip, kaip turėtų, arba apskritai nyksta. Manau, kad vasaros pabaigoje jau reikės daryti šių gėlynų korekciją, dalijant augalus, kurie pasiteisino, ir pakeisti jais tuos, kurie nenori čia gyventi.

Greta nedėkingų augimo sąlygų dar turiu bėdą su pelėnais, kurie turbūt labai gerai jaučiasi po terasa. Jie apniokojo tulpes, nugraužė krokų lapus ir žiedus. Kol kas aš nieko nedarau, bet turiu šiokios tokios pagalbos – žiemą terasoje mačiau lapę. Gražiai pažiūrėjome viena į kitą per lango stiklą ir susimirksėjome dėl bendradarbiavimo 🙂

Šiais metais lėtokai budo melvenių masyvas, todėl pradėjau galvoti, ar nereikėtų ir jame sodinti svogūninių. Tačiau plotas didelis, būtų tikrai nemažos ir finansinės, ir darbo investicijos. Dar nenusprendžiau, ar tai turėtų būti šių, o gal kitų metų projektas. Kitose vietose tulpes pildau pamažu – pradėjau nuo plotų prie terasos, pernai papildžiau plotą prie įvažiavimo. Prie terasos tulpės spalvotos, dominuoja oranžiniai, violetiniai ir šiek tiek rausvų tonų. Tačiau pernai rinkdama tulpes papildymui šiek tiek nepataikiau su atspalviais – tulpės ryškesnės nei tikėjausi. Ką su tuo darysiu? Greičiausiai nieko. Tulpės žydi geriausiu atveju apie porą savaičių, netobula dermė nieko baisaus. Greičiausiai tiesiog papildysiu gėlyną labiau derančiomis ir tikėsiuos, kad margumas taps labiau vientisas.

Kiti netobuli dalykai

Sodą vis dar niokoja stirnos. Kol kas nepadeda jokios priemonės, nei baidantys davikliai, nei kraujo miltai. Šios dienos radinys – nulaužta magnolija, sodinta prieš savaitę. Jei ką, magnolijos buvo rekomenduojamos kaip stirnų nedominantis augalas. Nuotraukoje šalia – apgraužtas čemerys, matyt pilvą stirnoms susuko 🙂

Šis sodas taip pat yra nesibaigianti kova su asiūkliais ir nendrėmis, nes sodas kuriamas buvusiame pelkyne. Šeštadienį norėjosi verkti ravint braškes, nes beveik negalėjau jų rasti. Nei nendrės, nei asiūkliai nėra išravimi, gali tik „galvas kapoti“ ir tai daryti reikia nuolat. Todėl, kad ir kaip norėčiau gražių pakrantės gėlynų šalia prūdo, turiu susitaikyti, kad ten gali būti tik arba nendrės, arbe šienaujama pieva. Visa kita anksčiau ar vėliau bus nustelbta. Nuotraukoje miskanto keras, augantis pietiniame šlaite prie pat namo, tikrai toli nuo vandens. Jame pakankamai gerai jaučiasi tiek nendrės, tiek asiūkliai. Kitoje nuotraukoje geltonųjų vilkdalgių sąžalynas, kurį po truputį okupuoja nendrės, o turėjo būti gražus perėjimas – lanksvų debesis, vilkdalgiai, vanduo…

Vienas iš tikrai sudėtingų ir daug jėgų pareikalavusių darbų šiais metais buvo erškėtrožių gyvatvorės tvarkymas. Mano erškėtrožės labai stipriai nukentėjo nuo rožes ir avietes pažeidžiančio vabzdžio Agrilus cuprescens. Ačiū Sibirkos rožynui už informaciją, nes iki šiol būčiau maniusi, kad erškėtrožės pas mane neauga ir džiovina šakas dėl grybinių ligų. Dalį gyvatvorės apskirtai išrovėm, kitą dalį labai stipriai apgenėjome. Artimiausius metus erškėtrožės bus labai stipriai prižiūrimos ir žemai genimos, kad apskritai jų neprarasčiau. Va taip kažkoks vabaliukas gali imti ir nubraukti vieną iš pagrindinių svajonių sodo elementų. Kita vertus, nieko naujo, kitiems panašiai tenka keisti buksmedžius.

Kas dar blogai? Mūsų sklypas turi pakankamai ryškų reljefą, vejos robotas šlapiuose, šaltiniuotuose ir slidžiuose šlaituose nuolat išrausia duobes. Molis nuolat yra arba per šlapias, arba per sausas, ir tuomet augalai ir žolė tiesiog išdega. Sode nėra patogios laistymo sistemos – tai buvo sąmoningas pasirinkimas, susijęs su ekologiniais įsitikimais, kad turėtume tausoti vandenį ir kurti tokius sodus, kurie gali išgyventi esamomis sąlygomis. Tačiau tai turi savo kainą, kuri yra netobulumas. Kiekvieną gegužį, kai užeina kelios sausos savaitės, kurios dažniausiai sutampa su laiku, kai daug sodinama ir persodinama, suabejoju ar tikrai nusprendžiau teisingai. Bet paskui stabteliu, pasikartoju, kas yra svarbu, ir viskas vėl stoja į savo vėžes.

Šiandien pražydo pirmosios rožės, taigi netobulas ciklas vėl prasideda. Visgi džiaugtis yra žymiai smagiau, nei galvoti apie tai, kas blogai. Su Motinos diena ir Naujaisiais metais 🙂