Jau kelis metus iš eilės spalio mėnesį viena mano gyvenimo savaitė būna paskirta rožėms. Neįsivaizduoju rudens be dėžutės rožių sodinukų iš Sibirkos rožyno. Šiais metais tų dėžių net dvi, nes reikia pasodinti dar vieną atkarpą erškėtrožių gyvatvorės. Romantikos sodinant rožes tokiu metų laiku mažai: dirbti sode šalta ir drėgna. Šiais metais rožės atkeliavo penktadienį, savaitgalis turėjo būti paskirtas joms, tačiau ir šeštadienį, ir sekmadienį lijo. Net ir pirmadienį mano kieme telkšojo tokios balos, kad batai smigo į žemę, o pieva liūliavo. Dabar nebelyja, bet spėti kažką nuveikti po darbo sudėtinga – saulė leidžiasi pusę septynių, tad grįžus iš darbo geriausiu atveju turi valandą mankštelei su kastuvu. Duobių rožėms reikia didelių, mano molyne tokias duobes iškasti yra kas veikti. Taip ir judu po tris rožių sodinukus per dieną. Iki savaitės pabaigos gal įveiksiu 🙂
Bet šis įrašas ne tam, kad pasiskųsti. Varvančia nosimi rausdama naujas duobes, akių nenuleidžiu nuo vis dar žydinčių seniau pasodintų rožių krūmų. Vis labiau gęstančio rudens fone atkakliai besiskleidžiantys žiedai atrodo neįtikėtinai. Ir tikrai žinau, kad tai ne paskutinis spalis su kastuvu.
Šie metai mano rožėms, kaip ir visam mano sodui, buvo tikras išbandymas. Didžioji dalis mano rožių gyveno darže, kuris šiais metais buvo smarkiai pertvarkomas. Visas rožes reikėjo iškasti, ir kažkur apgyvendinti, kol vyks rekonstrukcija. Atvykusi ir augalus apžiūrėjusi profesionali želdintoja pasakė, kad mano rožės jau per daug suaugusios, krūmai per daug dideli, kad persodintos jos prigytų, ir pasiūlė tiesiog užsisakyti naujus augalus. Net ir laikas persodinimui jau buvo netinkamas – projektavimo darbai baigėsi antroje pavasario pusėje, rožės jau buvo nubudusios, todėl persodinimas turėjo sukelti labai didelį stresą. Suprantu, kad profesionaliame pasaulyje viskas yra logiška – pasodinti naują augalą yra lengviau ir pigiau nei bandyti gelbėti seną. Tačiau man sodas yra ne vien estetika, bet ir santykiai. Augalą atsineši į savo sodą, jį stebi, puoselėji, jis kažką duoda atgal. Man buvo tiesiog per sunku leisti ekskavatoriui pervažiuoti tikrai gerai savo darbą dirbusius augalus. Taigi ėmiausi rožių persodinimo avantiūros, galvodama, kad blogiausiu atveju bent jau turėsiu pasiteisinimą, kad padariau viską, ką galėjau.
Pradėjusi kasti rožių krūmus greitai supratau, kodėl želdintoja nenorėjo imtis jų persodinimo. Suaugusių rožių šaknys įspūdingos. Bandydami jas išsaugoti kasėme metrines duobes, o ir laiko tai užėmė gerokai daugiau nei naujo tvarkingo sodinuko įkišimas į žemę. Iškasti rožes nepažeidžiant šaknų yra tiesiog sudėtinga, užima daug laiko, bet tikrai įmanoma padaryti. Santykinai nesunkiai sėkmingai perkėliau visas savo angliškas rožės ir kitas vidutinio dydžio rožes į didelius vazonus. Sodindama į vazonus gerokai apgenėjau šakas, kad jos būtų proporcingos į vazoną telpančiam šaknynui. Vazonuose rožės praleido visą vasarą ir į savo vietas grįžo tik rugpjūtį. Vazonuose jos nežydėjo taip galingai, kaip augdamos grunte, bet buvo sveikos ir nei truputėlio neįsižeidė dėl netinkamo persodinimo.
Dar didesnis iššūkis buvo persodinti seniausiai mano kieme gyvenančias senovines rožes ir jau mano ūgį pasiekusį Martin Frobisher krūmą. Pradžioje jau buvau nusprendusi pasiduoti – nelabai įsivaizdavau, nei kaip tuos krūmus iškasti, nei kaip tokio dydžio spygliuotus augalus pernešti į kitą vietą. Apie sutalpinimą į vazoną nebuvo nė kalbos. Tačiau prasidėjo birželis, rožių krūmai apsipylė žiedais ir mane taip užgraužė sąžinė, kad beveik paskutinę dieną prieš atvažiuojant ekskavatoriui aš ryžausi persodinti keturis didelius, senus ir dar žydinčius rožių krūmus. Žodžiu, tikra agronominė kvailystė. Reikia pripažinti, kad tai buvo geras sportas ir dar geresnis vyro kantrybės ir tolerancijos keistiems žmonos norams išbandymas. Kasėme tuos krūmus dviese, pakaitomis, kastuvu ir plikomus rankomis, dūsaudami ir mintyse keikdamiesi. Tačiau visgi galiausiai krūmai vienas po kito atsidūrė karutyje ir iškeliavo į kitą sklypo vietą, kur rado naujus namus. Kaip ir sodindama į vazonus, krūmus gerokai genėjau. Nukarpiau visus žiedus. Taip pat pasitelkiau visą įmanomą savo raganišką magiją bandydama su augalais susitarti, kad jie man atleistų tokį drastišką elgesį. Trys krūmai net rimčiau nesustresavo po tokio persodinimo. Portlando rožė White Jacques Cartier pradžioje šiek tiek įsižeidė, numetė lapus, bet gana greitai atsiaugino naują šakų vainiką ir antroje vasaros pusėje jau žydėjo. Aišku, dar laukia galutinis išbandymas žiema, bet bent jau kol kas aš nepraradau nei vieno augalo ir tuo labai džiaugiuosi.
Kuo ilgiau auginu rožes, tuo labiau dūžta mano turėti įsitikinimai, kad rožės yra aikštingos princesės. Jos nėra lepios. Jos gerokai atsparesnės ligoms ir kenkėjams, nei galima pagalvoti skaitant rekomendacijas purškinėti jas visokiomis chemijomis kas dvi savaites. Jos pakankamai gerai žiemoja. Jos nuostabiai žydi ir kvepia. Žinoma, labai svarbu, kokias rožių veisles pasirinksite. Gyvenime rinktis reikia atsakingai 🙂 Dabar prie šio pagiriamojo sąrašo galiu pridėti, kad rožės pakankamai gerai toleruoja persodinimą. Jos tikrai nėra tas augalas, kurį galima dažnai kilnoti iš vienos vietos į kitą, bet jei persodinti tikrai būtina, rizikuoti verta.