Perversmai be revoliucijų

dienosfoto1
Mano šluotsmilgių pievos gabaliukas šerkšnotą lapkričio pirmąją

Viskas prasidėjo nuo A Way to Garden bloge perskaityto interviu su Larry Weaner. Larry Weaner  yra kraštovaizdžio architektas, gyvenantis ir dirbantis JAV, kurio projektai išsiskiria gilia ekologine filosofija ir tuo pačiu nepriekaištingais estetiniais sprendimais. Interviu man padarė įspūdį pirmiausia labai sveiku ir racionaliu požiūriu į sodo priežiūrą – jei turi sodą, kuris yra daugiau nei pusė akro (apie 20 arų), jis ima darytis per didelis (arba per brangus), kad galėtum jį prižiūrėti pagal tradicines sodininkavimo normas, kai kiekvienas sodo gabaliukas yra dirbtinai puoselėjamas, ravimas, genimas ir t.t. Larry Weaner siūloma išeitis – ne kovoti su gamta ją keičiant, o įsiklausyti ir išnaudoti natūralius vietovės ekologinės sistemos privalumus. Tai padeda ženkliai sumažinti sodo priežiūrai skiriamo laiko ir išlaidų.

gardenrevolutionMano sodas daugiau nei 60 arų, todėl puikiai suprantu, ką Larry Weaner turi galvoje, kalbėdamas apie persidirbimą. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp natūralistinio sodo, kuris kuriamas pagal tam tikrus ekologinius dėsnius, ir tiesiog apleistų užkampių. Pastarųjų nesinori, o perkąsti tas ekologines plonybes nėra lengva. Dalis mano sklypo yra paskirta natūraliai pievai ir kasmet, stebint ir bandant ją suvaldyti, mane apima vis didesnis beviltiškumas. Kai šiais metais mane eilinį kartą apėmė liūdesys, noras įsigyti traktorių bei visą tą pievą nušnioti, kaip tik išėjo Larry Weaner ir Thomas Christopher knyga „Garden revolution. How our landscapes can be a source of environmental change“. Ir nors perkaičius šią knygą aš vis dar nežinau, kaip tiksliai suvaldyti savo sodą, ją verta paskaityti tam, kad šiek tiek supurtytum savo supratimą, kas yra gerai, naudinga ar gražu sode.

Jei ieškote konkrečių patarimų, kaip tvarkytis savo sode, ši knyga bus visiškai nenaudinga. Larry Weaner propaguoja požiūrį, kad sodą reikia kurti iš vietinių, natūraliai toje vietovėje augančių augalų. “Vietiniai” augalai, kuriems knygoje yra skiriamas didelis dėmesys, Lietuvoje neauga, nes Larry Weaner dirba rytinėje JAV pakrantėje ir rašo apie augalus, kurie ten paplitę; ir priešingai, knygoje nemažai rašoma apie augalus “blogiečius”, kurie buvo atvežti ir introdukuoti JAV iš Europos, su kuriais reikia kovoti. Bet, o bet tačiau, būtent šie augalai ir sudaro mano pievos pagrindą. Ir visgi, knyga buvo naudinga, nes bent jau noras įsigyti traktorių praėjo. Knygoje detaliai aprašomi bendrieji principai, kaip kuriamos ir prižiūrimos pievos, krūmynai ir medynai, yra daug nuorodų, kur gauti įvairios ekologinės informacijos. Knyga pilna įkvepiančių Larry Weaner sukurtų kraštovaizdžių nuotraukų. Ją lengva skaityti, nes ji parašyta taip, lyg autorius kalbėtų tau asmeniškai. Nors viena iš esminių knygos temų yra, kaip sumažinti sodui skiriamą priežiūrą, knygoje nėra nieko apie tinginystę, tai knyga apie bendrumą su supančia aplinka.

dienosfoto3

Man esminės knygos idėjos buvo šios:

Natūralus kraštovaizdis yra besikeičiantis. Priešingai nei tradicinis sodas, kuris visada yra prognozuojamas, natūralistinis sodas (pieva, krūmynas, medynas) yra dinamiški. Vieni augalai ateina, kiti išeina. Pavyzdžiui, pievoje trumpaamžius augalus keičia kiti, kurie yra lėčiau augantys, bet stipresni, todėl nereikia tikėtis, kad kartą pasėta pieva metų metais bus vienoda. Ekologinis požiūris prasideda nuo atvirumo šiems pokyčiams.

Ekologinio kraštovaizdžio kūrimas prasideda ne nuo idėjos galvoje, o nuo išsamios konkretaus sklypo charakteristikų analizės. Ši dalis knygoje bent jau man pasirodė stulbinanti atliekamos analizės gyliu, detalumu ir tam reikalingomis ekologinėmis žiniomis. Šiuo metu beveik nėra išlikę vietovių (bent jau ne tokių, kuriuose aktyviai kuriasi žmonės), kurių nebūtų drastiškai paveikusi žmogaus veikla. Vienu iš esminių klausimų, kuriuos Larry Weaner kelia sau analizuodamas sklypą yra, “kas nutiks, jei visa aktyvi priežiūra bus sumažinta?”. Analizuojamas ekologinis regionas, ekologinių buveinių tipai, mikrobuveiknės, šviesos kiekis, dirvožemis, topografija, hidrologija, inventorizuojama esama augmenija ir gyvūnija bei jau esančios estetinės charakteristikos. Siekiama suprasti, kokia augmenija čia buvo iki įsikišant žmogui, ir kiek šansų, kad ją pavyks atkurti, jei žmogus nustos aktyviai dalyvauti kraštovaizdžio priežiūroje. Nors galutinio projekto estetika yra svarbi, visgi Larry Weaner daug dėmesio skiria giliam ekologiškumui: natūralus sodas yra naudingas ne tik sodininkui, bet ir padeda atkurti žmogaus sugriautą ekologinę įvairovę, sukuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir gyvūnams, mažina taršą, nes aktyvios priežiūros nebuvimas taip pat reiškia ir mažiau kuro, energijos ir trąšų sąnaudų.

Renkantis augalus sodui svarbiausiu kriterijumi yra jų tinkamumas konkrečiai vietai ir tarpusavio dermė. Larry Weaner teigia, kad ekologinės nišos turi būti užpildomos ne tik erdvėje, bet ir laike, reikia ne tik, kad augalai tankiai dengtų dirvožemį, bet ir įvertinti, kaip jie derės, konkuruos, dauginsis ilgalaikėje perspektyvoje. Knygoje ne vieną kartą kartojamas teiginys, kad tinkamas augalas yra ne tas, kuris gerai atrodo, o tas, kuris esamomis sąlygomis sugeba daugintis. Taigi vietoj to, kad versti gamtą tapti kažkuo, ką mes nusibraižėme ant popieriaus ar matėme gražiame paveiksliukyje, Larry Weaner kviečia atidžiau pažvelgti į natūraliai vykstantį gamtos virsmo procesą ir pabandyti prie jo prisiderinti. Konkrečią akimirką sodas yra tam tikrame vystymosi trajektorijos taške. Sodininko užduotis perprasti, kur link jo sodas vystosi, ir pagal tai pasirinkti veiksmus, padedančius pagreitinti ar sulėtinti tą raidą, ar švelniai pakreipti ją norima linkme. Tai tarsi šachmatų partija su gamta, kai sodininkas daro ėjimą ir laukia gamtos atsakymo. Tik tikslas, kad laimėtų ne vienas, o abu žaidėjai.

dienosfoto2
Mano pievoje viena iš didžiausių problemų yra sunkiai kontroliuojamos nendrės. Bandau aktyviai su jomis kovoti, tačiau gal ir be reikalo. Šis kadras iš šalia esančios natūralios šluotsmilgių pievos, kurioje nendrės bent jau šiuo metų laiku atrodo visai gražiai.

Mažučiai konkretūs patarimai, kurie man pasirodė gana naudingi:

  1. Ekologiniais principais grindžiamame sode reikia stengtis kuo mažiau judinti žemę kasant ar ravint. Kiekvienas toks žemės sujudinimas skatina žemėje esantį sėklų banką ir niekada nežinai, ką iš jo gausi. Dažniausiai tiesiog dar daugiau piktžolių. Todėl žymiai naudingiau nepageidaujamus augalus tiesiog žemai nupjauti jų neraunant. Taip pat reikėtų vengti atvežtinio dirvožemio, nes su juo gauni naują sėklų banką ir visiškai neprognozuojamus atėjūnus. Šiais metais labai gerai matau tai savo sode. Sodo darbai išprovokavo didžiulį savų piktžolių protrūkį ir priedo su atvežtiniu dirvožemiu gavau visą rinkinį nematytų, tipiškų smėlėtoms augimvietėms, o ne mano molynui. Tikiuosi, kad natūrali atranka tuos “smėlinukus” man padės įveikti.
  2. Pievoje, kurioje neįmanoma išrankioti nepageidaujamų augalų, juos kontroliuoti gali padėti šienavimas selektyviame aukštyje. Pjovimas/šienavimas selektyviame aukštyje, yra šienavimas virš augalų, kuriuos norima išsaugoti. Tokiu būdu silpninami nepageidaujami aukštesni augalai. Pavyzdžiui, mano pievoje yra didelė viksvų įvairovė, bet jas stelbia aukštesnės žolės, taigi reikėtų šienauti tiesiai virš viksvų kerų, taip sudarant palankesnes sąlygas joms vystytis.
  3. Apgalvotas šienavimo sezoniškumas. Priklausomai nuo to, kokius augalus, šiltojo ar šaltojo sezono, savo pievoje norisi pastiprinti, reikia pasirinkti šienavimo laiką. Šienaujant pavasarį, susilpninamos šaltojo sezono žolės, bet nenukenčia šiltojo sezono žolės ir augalai, ir priešingai, šienaujant vasaros pabaigoje ar rudenį, silpnėja šiltojo sezono augalai. Pavyzdžiui, savo pievoje aš norėčiau turėti daugiau šluotsmilgių, bet jas vis grasinasi nustelbti nendrės. Šluotsmilgės yra gerokai ankstyvesnės už nendres, todėl šienavimas antroje vasaros pusėje turėtu padėti silpninti nendres ir sudaryti palankesnes sąlygas šluotsmilgėms.
  4. Natūralių medžių sėjinukų panaudojimas. Larry Weaner teigia, kad natūraliai pasisėję ar paukščių pasodinti medžių sėjinukai auga žymiai geriau nei medelynuose pirkti ir į sklypą atvežti medeliai. Tokių sėjinukų vietos nepasirinksi, tačiau kartais verta pasvarstyti, gal geriau sklype pasilikti gamtos tau dovanotą medį, o ne sodinti kažkokią dekoratyvią jo alternatyvą, kuri sunkiai ir lėtai kabinsis į gyvenimą.

Kalbėdamas apie savo paties sodą Larry Weaner ne vieną kartą pakartoja, kad labiausiai jam patinkantis dalykas sode yra „nieko nedaryti“. Tradicinį sodą jis apibūdina kaip darbo santykius. Sodininkas yra bosas, tačiau jam reikia stipriai paplušėti, kad jis suvaldytų visus savo pavaldinius. Nors knyga vadinasi „Sodo revoliucija“, iš tikro Larry Weaner siūloma alternatyva yra tiesiog didesnė partnerystė su gamta. Jis rašo, kad kai pagaliau paleidi vadžias ir imi bendradarbiauti su kraštovaizdžiu, gerbdamas ir atsižvelgdamas į trajektoriją, kuria jis nori vystytis, visa sodininkavimo patirtis pakyla į kitą lygmenį. Vietoj to, kad ravėti, sodinti, kasmet perdėlioti augalų kompozicijas siekiant meninio tobulumo, atsiranda laiko patysoti hamake. Anot Larry Weaner, gera knyga ir taurė vyno visada yra geriau negu ravėjimas. Vyno aš nemėgstu, bet žinau, kad pavasariui turiu naują stimulą jaukintis savo pievą ir leistis būti jos jaukinamai.  

dienosfoto4
Lendrūnų pieva šalia mano namų, apie kurią ne vieną kartą rašiau, šiais metais buvo visiškai sunaikinta, sulyginta su žeme ir virto statybų aikštele. Dar vienas argumentas saugoti natūralios gamtos lopinėlius savame sklype.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *