Sentimentai

Profesionalūs želdynų architektai kuria gražią aplinką remdamiesi žiniomis, logika ir augalų schemomis. Labai profesionalūs želdynų architektai augalų schemomis sugeba kalbėti ir kažką pasakyti. Kai pirmą kartą Thomas Rainer bloge pamačiau nuostabias modernių dailės kūrinių ir želdynų projektų analogijas, buvau visiškai sužavėta. Neseniai pasirodė dar vienas jo straipsnis apie želdinių tekstūros ir muzikos sąsajas. Toks požiūris į aplinkos kūrimą stulbina savo gyliu. Bet iš kitos pusės, jis yra labai organiškas, nes atskleidžia, kad daugelis gražių dalykų, kuriuos kuria žmogus, paklūsta tiems paties principams ir dėsningumams. Tai principai, kuriais remiantis galima sukurti įspūdį ir emocijas.

Ar tai gali būti svarbu kuriant savo kiemą? Manau, kad taip, nes aplinka turi kelti jausmus. Tik vargu ar čia norėsis fundamentalių sukrečiančių įspūdžių, todėl savo kiemo paversti moderniu meno kūriniu nebūtina (nors galima, jei tik norisi, ir yra meninių pajėgumų). Daug paprastesnis būdas kurti jausmus keliančią aplinką, yra įsileisti į ją šiek tiek sentimentų. Tai gali būti specifiniai augalai, tam tikras jų išdėstymas, mažosios sodo architektūros elementai ir pan. Mano kieme tokių sentimentų yra kiekvienam metų laikui. Tai augalai, kurie primena žmones, įvykius, vietas, kuriose buvo gera. Kartais tai tiesiog asociacija, kartais pats augalas yra tam tikra istorija, kartais tai ritualas, toks kaip levandų skynimas, kuris padeda nurimti. Tokia aplinka irgi kalba, ji atsiliepia į mano poreikius, tik tas dialogas yra labai asmeniškas. Manau, kad ateityje apie tokius sentimentus papasakosiu daugiau.

Rudbeckia fulgida ‘Goldsturm’ ir Persicaria microcephala ‘Red Dragon’

Šiuo metu toks kiemo sentimentas yra iš toli šviečiančios rudbekijos. Kai buvau maža, su seneliais važiuodavome į Alkiškių kapines. Šios kapinės iki šių dienų man pačios gražiausios. Tai senos kapinės, kuriose daug nelankomų, apžėlusių, sunkiai atsekamais kauburėliais virtusių kapų. Kapinės yra pušyne ir riba tarp miško ir kapinių juntama tik labai nežymiai. Nuo miško jas skiria tik senutėlė apsamanojusi akmenų tvora. Vaikystėje ta tvora man buvo be galo įdomi. Mano prosenelė, kurios kapą ir lankydavome, labai mėgo lauko ramunes. Todėl vasaros mėnesiais mano užduotis būdavo pririnkti puokštę gelių prosenelei. Skinti gėlių keliaudavau anapus tvoros. „Anapus tvoros“ buvo tikrai stebuklinga vieta, nes greta laukinių miško katilėlių, baltų ir geltonų ramunių, čia augdavo iš kapinių pabėgę ir pasisėję augaliukai: žiemių kilimai, įvairūs šilokai, paparčiai, įvairiaspalviai šiurpiniai gvazdikai ir sinavadai. Tačiau vieną rugpjūtį taip keliaudama patvoriu aukštoje žolėje pamačiau rudbekijas. Jos buvo ryškios, geltonai rudos, aukštos ir tiesiog spinduliavo savo energija. Kontrastas tarp švytinčių ir gyvybe trykštančių rudbekijų ir niūros, šešėliuose paskendusios kapinių tvoros buvo toks ryškus, kad net buvo gaila jas skinti. Buvo fantastiškai gražu. Pašėlęs gyvenimo šokis visai čia pat kapinių tvoros. Tikras dzeniškas absurdas, per kurį atsiskleidžia visas egzistencijos gylis.

Taigi šiandien rudbekijos švyti mano kieme. Tai ne muzika ir ne tapyba, bet mano mažytis rudeninis haiku.

One Comment Add yours

Leave a Reply

Your email address will not be published.