Ar mūsų sodai pasakoja apie mus

Prieš kokį mėnesį viename iš mano prenumeruojamų sodininkų blog‘ų radau diskusijai užduotą klausimą: kada yra tinkama gėles sodinti į vieną eilę? Mano spontaninė reakcija buvo „niekada“. Tačiau esu jau pakankamai pagyvenusi suprasti, kad „niekada“ yra gerokai perdėta. Gėlių bordiūrai puikiai atrodo formaliuose soduose, tiesios linijos dera prie griežtos šiuolaikinės architektūros. Visgi man sunku įsivaizduoti, kad kažką panašaus daryčiau savo sode. Ir taip buvo visada. Kažkada seniai, kol dar sodo nebuvo net tolimiausiose mano vizijose, į svečius atėjusi mano draugė nustebo, kad gėlių vazonėliai ant palangės mano namuose išdėstyti ne viena linija, o sudėlioti grupėmis po kelis, kad augalai derėtų pagal aukštį, formą ir sudarytų mažas kompozicijas. Puikiai atsimenu jos reakciją: „Tavo vazonai išdėlioti nesimetriškai“, mano atsakymas buvo: „Būtent!”

Formalumo/ neformalumo santykis mano sode gana gerai atitinka formalumo/ neformalumo santykį mano gyvenime: sunkiai išveriu klasikinio ir griežto stiliaus aprangas, nemėgstu protokolo reguliuojamų ritualų, per daug didelio nuspėjamumo ir pasikartojimo. Man patinka atidžiai stebėti, klausytis ir klausti.  O kai dažnai klausi „kodėl?“, paaiškėja, jog daugelis dalykų, kurie atrodo savaime suprantami, tokiais nėra; socialiniai žaidimai, dauguma „must have“ ir „must do“ netenka savo prasmės. Taigi, kokia tikimybė, kad su tokiu požiūriu į gyvenimą galėčiau sodinti formalų sodą su į kotą skiepytų rožių alėjomis, ar kurčiau spygliuočių kompozicijas, kurios yra stabilios ir nuspėjamos? Atsakymas turbūt aiškus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką daugiau ar mažiau esu savimi. Jei bandyčiau būti kažkuo kitu, anksčiau ar vėliau pasijusčiau nelaiminga. Kur lenkiu? Individualaus sodo kūrimas yra ne tik žinios ir technika, bet ir psichologija.

Rašyti apie sodininko asmenybės ir kuriamos aplinkos santykį norisi dėl dviejų priežasčių. Dažnai pastebiu, jog želdinimo specialistai labai lengvai siūlo sprendimus, dažniausiai visiškai nesigilindami, kas yra klientas. Pasiūlyti receptai gali būti techniškai teisingi – parenkami augalai dera prie aplinkos ir augimo sąlygų, atitinka mados tendencijas ir pan. Kadangi želdinių specialistas mažai nusimanančiam klientui yra autoritetas, su tokiais pasiūlymais dažniausiai sutinkama. Visgi, jei sukurta aplinka neatlieps jos šeimininko vidinių poreikių, ji bus nemiela, neužsimegs santykis, trūks motyvacijos ją prižiūrėti, ja domėtis arba sodininkas po truputėlį ims aplinką keisti artindamas ją prie savo supratimo – taip alpinariumai apauga raudonomis begonijomis ir sodų nykštukais. Matydami, kaip pasikeitė jų sukurtas „tobulas“ projektas, kai kurie dizaineriai griebiasi už galvos, tačiau mano supratimu, tai tik ženklas, kad kažkas labai svarbaus buvo praleista jį kuriant.

Antroji priežastis, dėl ko norisi rašyti apie asmenybę, yra SM forume vis užverdantys ginčai, kokia aplinka yra graži ar negraži, kas yra teisinga ir neteisinga. Mano supratimu teisinga yra tai, kas darnu. Darnu su gamta, su aplinka, bet taip pat su tai kuriančiu sodininku. Žmonės yra įvairūs savo patirtimi, žiniomis, pomėgiais, poreikiais, todėl vieno, ar net kelių teisingų atsakymų būti tiesiog negali. Pavyzdžiui, netoli mano namų yra sodyba, kurios kiemas grūste prigrūstas visokiausių sodo gyventojų: keramikinių varlių, gandrų, grybų, angelų ir kitokio gėrio. Skamba gana pavojingai, bet kai atidarai tos sodybos vartus ir tave pasitinka pagyvenęs raudonplaukis jos šeimininkas su geraširdiška šypsena nuo ausies iki ausies, supranti, kad pataikei į pasaką, kur viskas yra savo vietoje. Tiesiog šioje sodyboje gyvena begalinis šiltas vaikiškas naivumas. Ar tai teisinga dizaino požiūriu? Ne. Ar darnu? Šiuo atveju, taip. Juk gerai kartais žinoti, kur yra vartai į vaikystę.

Rašydama šį tekstą visiškai nenoriu pasakyti, kad nereikia domėtis ar paisyti estetikos dėsnių, domėtis aplinkos kūrimo tendencijomis, naujais augalais ar veislėmis, konsultuotis su kraštovaizdžio architektais. Tai būtina daryti. Nežinojimas ir nenorėjimas žinoti dar nėra asmeninis stilius. Tiesiog noriu paskatinti kuriant savo aplinką dažniau savęs paklausti, kas man svarbu.  Taip atsiras žymiai daugiau pasirinkimo laisvės ir polėkio, o profesionalams bus lengviau mums patarti.

Kas man svarbu dažnai yra susiję su tuo, kas aš esu. Tai gražiai iliustruoja Nyderlanduose Agnes E. van den Berg  ir Marijke van Winsum-Westra (2010) atlikti tyrimai, kuriuose ieškota sąsajų tarp sodininkų asmenybės savybių ir jiems patinkančių sodų stilių.

Nors sodai gali būti labai įvairūs, daugumą jų santykinai galima suskirstyti į tris stambias grupes: formalius, natūralistinius ir romantinius. Formalieji sodai yra labai tvarkingi ir nudailinti, jiems būdingos tiesios linijos ir ritmingi pasikartojimai. Tradicinis formalaus sodo pavyzdys yra prancūziški renesanso laikotarpio sodai, tačiau ir modernūs sodai, kuriems būdingos tiesios minimalistinės linijos, griežtai formuoti augalai, taip pat yra priskiriami formaliesiems. Manau, kad į šią kategoriją tilptų ir Lietuvai taip būdinga mulčiuotomis spygliuočių kompozicijomis puošta aplinka. Priešingame poliuje yra natūralistiniai sodai, kuriuose estetinį vaizdą stengiamasi išgauti pasitelkiant natūralią gamtą. Kuriant šiuos sodus stengiamasi kaip galima mažiau kištis į natūralius gamtos ciklus, išnaudoti ir atkartoti kraštovaizdį. Šią kryptį atstovauja vis labiau populiarėjantis ekologinis požiūris į aplinkos kūrimą, kuris siekia skatinti sodinti vietinius, o ne egzotinius augalus, mažinti daug priežiūros reikalaujančius vejų plotus, rinktis tvarius ir atsinaujinančius aplinkos sprendimus. Natūralistiniuose soduose augalams leidžiama augti, konkuruoti, sėtis, mirti, o žmogaus kontrolė yra minimali. Romantiškieji sodai užima tarpinę poziciją tarp šių dviejų sodų kūrimo polių. Juose gali būti ir formalių, ir neformalių sodo elementų. Klasikiniai tokių sodų pavyzdžiai yra Cottage stiliaus sodai.

Tai, kokio tipo sodai labiausiai patinka konkrečiam žmogui gali lemti daugybė priežasčių. Visgi, Agnes E. van den Berg  ir Marijke van Winsum-Westra atkreipia dėmesį, jog asmens pasirinkimus ypač gerai padeda suprasti du asmens poreikiai: kiek asmeniui yra svarbu suprasti savo aplinką ir kiek jam svarbu tyrinėti ir atrasti. Dėl pačių įvairiausių priežasčių (genetinių, kultūrinių, asmeninių, ar tiesiog gyvenimo aplinkybių), vieniems žmonėms svarbiau yra suprasti ir valdyti, o kitiems atrasti ir tyrinėti. Norėdamas suprasti, aš turiu tai kontroliuoti; norėdamas atrasti, turiu išverti tam tikrą neapibrėžtumą, todėl autorės šią savybę vadina psichologiniu struktūros poreikiu.

Agnes E. van den Berg  ir Marijke van Winsum-Westra atlikti tyrimai rodo, jog kuo didesniu struktūros poreikiu pasižymi sodininkas, tuo labiau jam patinka formalieji sodai, ir atvirkščiai, mažu struktūros poreikiu pasižymintys tiriamieji labiau vertino natūralistinius sodus. Didesniu struktūros poreikiu pasižyminčių sodininkų sodai taip pat dažniau buvo formalūs arba romantiški. Natūralistiniams sodams savo aplinką dažniau priskirdavo sodininkai, kurių psichologinės struktūros poreikis buvo mažas.

Tokie tyrimai rodo, kad sodo stiliaus pasirinkimas nėra vien „skonio“ ar grožio supratimo reikalas. Kurdamas savo aplinką asmuo pirmiausia siekia realizuoti svarbius psichologinius poreikius. Patirtis sode man gali padėti pajusti, kad gyvenimas yra suprantamas, nuspėjamas ir kontroliuojamas. Sodas taip pat gali man padėti sukurti erdvę nesibaigiantiems atradimams. Kiek svarbūs bus kiekvienas iš šių dalykų, yra labai individualu. Tačiau jei sodas šių poreikių neatliepia, tikėtina, kad sodo privalumai nebus pilnai išnaudojami, o aplinka neteiks pasitenkinimo. Žmonės yra skirtingi ir tik dėl to, kad jie yra tokie skirtingi, žmonija taip sėkmingai evoliucionuoja. Vieni ieško dar neatrastų lobių, kiti pasirūpina stabilumu ir smulkmenomis. Būtų nyku, jei būtume vienodi. Taigi, leiskim ir sodams papasakoti apie mus. Tam reikia tik truputėlio drąsos.

Literatūra: 

van den Berg, A.E., van Winsum-Westra, M. (2010). Manicured, romantic, or wild? The relation between need for structure and preferences for garden styles. Urban Forestry & Urban Greening 9, 179–186.

 

11 Comments Add yours

  1. Auksė says:

    Aiste, Jūsų straipsniai visada be galo įdomūs ir perskaičius juos visada susimąstau.
    Mano sodas yra visiškai mažas, o augalų jame gerokai per daug. Dėl to dažnokai sulaukiu kritikos. Bet aš jaučiu didžiulį malonumą stebėdama, kaip dygsta, auga, skleidžiasi ir vysta augalai ir tikrai žinau, kad negalėčiau pakęsti už lango ramios mulčiuotos spygliuočių kompozicijos (nors spygliuočius aš taip mėgstu).
    Iš tiesų, sodas, kaip ir namų interjeras, atspindi, koks yra žmogus, ką jis mėgsta, kas jam yra svarbu. Mes linkę kritikuoti kitus, manydami esantys teisūs. Bet visi esame labai skirtingi, tad ir mūsų sodai ir namai tegu būna skirtingi, o ne klonai, kur privalomas alpinariumo kalniukas, baseiniukas ir pušaitės “bonsas” :). Nors gal ir tai kažkam yra artima ir turbūt tai nėra blogai 🙂
    Aiste, ačiū, Jums už tikrai labai įdomią informaciją ir Jūsų gebėjimą sujudinti protą ir širdį 🙂

    1. Aiste says:

      Ačiū, Aukse, smagu, kad patiko.

  2. Elė says:

    O Dieve kaip nuostabu! Ačiū tau už straipsnį, jis nerealus. Būtinai reikės paskaityti apie tą tyrimą, nors kita vertusjaučiu, kad tokį gerą ‘summary’ padarei, kad jau nėr ko ten ir skaityt. Pavydžiu tau tavo nuotraukų. Norėčiau dar pasidalinti patirtimi kaip buvo su paieška to to, kas klientei artima, tačiau čia gal per atvira tam vieta.

    1. Aiste says:

      Ele, mano nuotraukų nėra ko pavydėti. Fotografuojant daug kartais pasiseka, bet tik jei labai atidžiai į tas nuotraukas nežiūri. Čia ne kuklumas:) Gal prisiruošiu kada šiek tiek parašyti ir apie fotografavimą, ir kodėl man mano nuotraukos nepatinka:)
      Net jei gerbiant klientą neišeina papasakoti, kaip buvo dirbama, labai džiaugina, kad yra profesionalų, kurie tikrai bando padėti žmonėms susivokti savo poreikiuose. Turėtų būti be galo įdomu ir kūrybiška. Gal tokios istorijos atsiras kokiuose memuaruose.

  3. Džilda says:

    Aiste, puiku!!!
    Sutinku su kiekvienu žodžiu. Be to, čia yra keletas man naujų dalykų. Kapstydavausi vis giliau, kodėl vieniems patinka viena, kitiems kita, o treti aplamai be nuomonės. Galima sakyti, jog šiame straipsnyje gavau atsakymą 🙂 Ar galėčiau jį atsispausdinti?

    Esu formalaus-romantinio stiliaus šalininkė, tačiau matau, kad ne tik protas to nori, tai kur kas giliau slypi. Man šienligė, todėl intuityviai renkuosi augalus, kurie nesukeltų alergijos. O natūralistinis sodas mane pražudytų 🙂

    Labai dėkoju, Aiste, už info. Mums taip trūksta analogiško turinio verstinių knygų… 🙂

    1. Aiste says:

      Džilda, žinoma, kad straipsnį galima atsispausdinti. Tik aišku ne kokiame žurnale su kita pavarde:) Smagu, kad buvo naujos informacijos.

      1. Džilda says:

        Tikrai tik asmeniniam naudojimui. Mėgstu po ranka turėti, nes internetas išvargina. O popieriaus skiautę net, sakyčiau, malonu rankoje turėti. Be to, yra laiko apmąstyti perskaitytą sakinį, o prie kompo tiek neprisėdėsi.
        O kas liečia žurnalus, tai siūlau pačiai į kokį IQ žurnalą parašyti.

        Dar kartelį ačiūūū…

  4. sodelis says:

    Jūsų straipsnelius be galo įdomu skaityti. Randasi nauja rubrika – sodo psichologija 🙂 Visad džiaugiuosi, kai perskaitytas knygos skyrelis ar publikacija internete padeda pažvelgti į savo sodą vis kitu kampu. Ačiū 🙂

    1. Aiste says:

      Taikomoji psichologija man labai įdomu. Kol kas mano kiemas mažas, tad pačiai nusibosta tik apie jį kalbėti ir tik jį fotografuoti. Sodininkavimo patirtis taip pat nedidelė, ja irgi labai neišeina dalintis. Taip ir atsiranda tos naujos temos:)

  5. Valerija says:

    Turbo įrašas! Jau antra diena laiką leidžiu skaitydama lietuviškus sodininkystės blogus. Nu, smagu, aišku, bet rodės nieko naujo iki šio įrašo. Ačiū jums 🙂

    1. Aiste says:

      Dėkui, smagu, jei įrašas buvo naudingas 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *