Ar ant jūsų palangių dar yra vietos? Labai mėgstu šį metų laiką, kai svajonės matuojamos palangių metrais ir vazonėlių vienetais. Žinoma, svajonių ir šiaip smalsumo visada gerokai daugiau nei palangių. Smagu kasmet išbandyti vis naujas gėles. Ir vos kelioms ant palangių vietos surandu visada. Pirmoje vietoje, aišku, patagoninės verbenos. Sunku be jų įsivaizduoti mano gėlynus. O štai antrąją vietą skirčiau „skėtukams“. Skėtiniai arba salieriniai augalai, tokie kaip krapai, petražolės ar kalendros, daugeliui gerai pažįstami. Jų visiškai nebūtina daiginti namuose. Bet šiandien noriu papasakoti apie kelis kiek rečiau Lietuvoje auginamus augalus, kuriuos auginau praėjusias metais.

Didysis amis (Ammi majus)

Pernai auginau du didžiojo amio variantus – rūšį ir veislę “Graceland”. “Graceland” pristatyme teigiama, kad ji buvo atrinkta specialiai stengiantis sustiprinti skynimui tinkamas augalo savybes. Veislei būdingi didesni ir baltesni žiedai, mažiau šoninių atžalų ir didesnis stabilumas. Kad „Graceland“ žiedai būtų ženkliai didesni už rūšinius, nepastebėjau. Bet veislė tikrai pasižymėjo didesniu ištvermingumu, stabiliai žydėjo ir išliko dekoratyvi iki pat rudens. Veislės lapija buvo truputėlį labiau ažūriška, o žiedai plokštesni ir baltesni. Bet šių subtilių skirtumų visiškai nesimato nuotraukose – kur kuris augalas atrinkti galiu tik žinodama, kokius kaimynus buvau susodinusi šalia.

Rūšį sėjau tiesiai į dirvą balandžio mėnesį. Tiesą sakant, „sėjau” truputį per skambus žodis. Teisingiau būtų sakyti, išbarsčiau smukias amio sėklas aplink daugiamečius augalus į šiek tiek papurentą dirvą. Amis tikrai mielai augtų geriau įdirbtame, patręštame ir lengvesniame dirvožemyje, nei mano molynai, bet ir čia jis labai nesiskundė, sėkmingai sudygo ir džiugino mane mariomis baltų nėrinių.

Veislę „Graceland“ sėjau tiesiai į dirvą darže, tikėdamasi turėti augalų skinti. Kad šiek tiek apsidrausti, dalį sėklų pasėjau ir į dėželę. Sėklas dėželėje susidaiginau namie, bet vos daigeliai ūgtelėjo, pernešiau į inspektą, nes ant palangių nebebuvo vietos. Į gėlyną daigelius susodinau gegužės mėnesį. Žiedai pradėjo skleistis birželio pabaigoje. Mano nuojauta, kad reikia apsidrausti ir sėti dviem būdais, pasiteisino. Darže sėklos beveik nesudygo. Gal kaltas buvo skirtingas mikroklimatas gėlynuose ir darže, nes balandis buvo vėsus. Gali būti, kad gėlyne tarp daugiamečių augalų pasėti rūšinio amio daigeliai jautėsi šilčiau ir saugiau nei atviroje daržo lysvėje pasėta veislė. O gal veislės sėklos jautresnės ir mažiau daigios. Tikrosios priežasties nesužinosiu, bet šiemet „Graceland“ aš iš karto sėsiu namie.

Taigi, rūšis ar veislė? Man labiau patiko veislė. Ji buvo subtilesnė ir ilgiau išliko dekoratyvi. Net ir dabar, po ilgos ir šlapios žiemos, „Graceland“ skėtukai neblogai išlaikė savo skeletą, nors daugelis žolinių augalų jau gerokai sukiužę. Vienintelis trūkumas – reikia vietos ant palangės 😊

Laukinė morka (Daucus carota)

Laukinės morkos mūsų pievoje auga natūraliai, bet praėjusiais metais norėjau išbandyti veislę „Dara“, žydinčią rausvais ir tamsiai raudonais, beveik juodais žiedais. Kaip ir amis „Graceland“, laukinės morkos „Dara“ yra specialiai kurtos skinti. Jos aukštos, tiesios, tvirtos, subtilių pastelinių spalvų. Sėklas sėjau tiesiai į gėlyną, tuo pat metu, kaip ir amį. Dygo jos šiek tiek mažiau entuziastingai, bet po truputėlį įsibėgėjo ir antroje vasaros pusėje pradėjo kelti rausvas galveles įmantriomis apykaklėmis. Tikrai tamsių žiedų buvo vos keli. Didžiąją dalį sudarė rausvi ir balti žiedai.

Kol „Dara“ dvejojo, kaip jai elgtis mano gėlynuose, rūšinės laukinės morkos pievoje ir patvoriuose tiesiog siautėjo baltų žiedų putomis. „Dara“ tikrai labai gražus augalas, bet jei klaustumėte, rūšis ar veislė, šį kartą sakyčiau, rūšis. Kai eidama patvoriu pamačiau šį vaizdelį – pro tvoros tarpą į mano sodą beveik griūvančių laukinių morkų kompaniją – nusprendžiau, kad neverta leisti pinigų dalykams, kurie ir taip mano sklype yra be jokių pastangų.

Tiek amis „Graceland“, tiek laukinė morka „Dara“ pristatomi kaip skinti pritaikyti augalai. Visur rašoma, kad jie puikiai laikosi vazoje. Ar tai tiesa, nežinau. Tiek vienas, tiek kitas augalas man buvo per gražus skinti 😊 Norėjosi jais kuo ilgiau džiaugtis gėlyne.

O gal…

Amis ar laukinės morkos tikrai ne vieninteliai skėtukai, kuriuos galima auginti gėlyne. Pernai mane visai smagiai nustebino savaime pasisėjusios kalendros. Kalendros nužydi gana greitai, bet bent kelias savaites buvo galima pasidžiaugti netikėtu puraus debesėlio ir veronikūno žvakelių deriniu. Svarbiausia neskubėti ravėti 😊

Prieš porą metų man nepaprastai patiko petražolių žiedynų ir rožių derinys. Petražolių skėtukai tvirti ir struktūriški, ilgai išlieka gaivios žalios spalvos, o nužydėję pasipuošia tvirtomis sėklų galvutėmis. Nuo to laiko aš visada darže pasilieku vieną kitą peržiemojusį petražolių kelmelį.

Na ir žinoma, krapai. Jie gražūs patys savaime. Mielai leidžiu jiems pabūti gėlynuose, kol tampa nedekoratyvūs.

Šių metų eksperimentų sąraše vaistinės šventgaršvės (Angelica archangelica), jei tik man pavyks įtikinti sėklas sudygti. Šventgaršvių sėklas geriau sėti šviežiai surinktas, vėliau sėklų daigumas stipriai mažėja. Belieka tikėtis, kad skėtukų dievai bus man palankūs.