Kiekvienais metai, kai tik pradeda žydėti bijūnai, mane apima didžiulis nerimas, kad bijūnų mano kieme per mažai. Niekas turbūt nesiginčys, kad žydintys bijūnai yra nuostabūs – didelės, sunkios žiedų galvos iš karto traukia žvilgsnį sode, o ir kvapas (su retomis išimtimis) būna įspūdingas. Bet praeina pora savaičių, bijūnai išblunka, nubarsto žiedlapius ir aš juos labai greitai pamirštu. Iki kito pavasario. Labai efektingas bet trumpas bijūnų pasirodymas visgi neatsveria šiek tiek kuklesnių, bet žymiai stabiliau savo darbą sode dirbančių augalų.
Šiemet bijūnų žydėjimas buvo dar trumpesnis, vos po savaitę kiekvienai veislei. Ir nors sumoje dėl skirtingo vėlyvumo bijūnų žydėjimas išsitęsė iki trijų savaičių, jausmas buvo lyg būtų sprogęs fejerverkas, nubiręs per dangų ir užgesęs.
Paskutinę pavasario dieną rišdama mažosios mokytojai bijūnų puokštę mokslo metų baigimo proga, galvojau, kaip bent truputėlį ilgiau tą bijūnų efektą išsaugoti. Taip kilo idėja bijūnų arbatai. Norėjau pabandyti pasidaryti vadinamosios „žydinčios arbatos“, t.y. susisukti arbatos burbuliukus, kurie įmetus į karštą vandenį gražiai išsiskleidžia. Šiek tiek paieškojus internete įsitikinau, kad kažką naujo sugalvoti šiais laikas yra sudėtinga – viskam jau nufilmuotos pamokėlės ir surašytos instrukcijos 🙂 Visgi arbatos burbuliukų gaminimas kartu su atostogaujančiais ir nuobodžiaujančiais vaikais gali būti neblogas užsiėmimas vasaros vakarui. Reikia tik šiek tiek kantrybės. Bet susukti po vieną burbuliuką šeimos nariui tikrai įveiktų net ir patys nekantriausi. Vieno arbatos burbuliuko užtenka visam arbatinukui, tad džiaugtis jais galima bus pakankamai ilgai.
Mes burbuliukus gaminome iš raudonųjų ir baltųjų dobilų galvyčių, šeivamedžių žiedų, bijūnų žiedlapių, aviečių ir juodųjų serbentų lapų. Bet naudoti galima bet kokias kitas žoles, kurios tik tinkamos arbatoms: mėtas, čiobrelius, medetkas, liepžiedžius, žemuogių lapus, jazminų žiedus, kiaulpienes, rožių žiedlapius ir t.t.. Iš lietuviškų žolių pagaminti burbuliukai greičiausiai nebus tokie dailūs, kaip parduotuvėje pirktos kiniškos žydinčios arbatos. Bet bent jau mano vaikams buvo smagu laukti, kaip jų susuktas „pumpuras“ išsiskleis. O ir patogu, nes lapeliai neišsilaksto po visą arbatinį.
Žydinčios arbatos burbuliukai iš lietuviško sodo
Reikės:
- Nedažyto, natūralaus pluošto (medvilninio, lininio) siūlo. Sintetiniai siūlai nerekomenduotini, nes nuo karščio gali lydytis ir patekti į arbatą.
- Adatos
- Arbatai tinkančių šviežių lapelių ir žiedų
- Marlės
Gaminimas
Burbuliuko rišimas šiek tiek priklauso nuo to, kokias žoles naudosime. Jei turime žoles ilgomis plonomis šakelėmis, pvz., čiobrelius, šakelių ryšelį reikėtų tvirtai surišti siūlu per vidurį, lyg formuojant kutą, tada šakeles tolygiai išskleisti padarant „saulutę“ (žr. video žemiau). Į saulutės vidurį siūlu tvirtinami žiedai, kurie sudarys mūsų išsiskleidusio žiedo centrą.
Jei turime atskirus lapelius ar žiedlapius, pvz., mėtų lapelius, lapelių pagrindai vienas su kitu tiesiog lengvai susiuvami formuojant žiedą pradedant nuo jo pagrindo. Svarbu neįsijausti ir per stipriai netrūktelėti siūlo, nes verždamas jis gali suplėšyti lapelius.
Suformuotas žiedas uždaromas išorinius lapus lenkiant į centrą ir formuojant pumpurą. Pumpurėlis tvirtai įsukamas į marlę, marlė užtvirtinama siūlu ar mazgeliu ir paliekama džiūti. Galima lėtai džiovinti orkaitėje ar maisto produktų džiovyklėje, arba tiesiog palikti kelioms dienos gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvę burbuliukai išvyniojami iš marlės ir sudedami į arbatos dėžutę ar popierinį maišelį saugojimui. Laikomi sausai.
Užpylus tokį burbuliuką verdančiu vandeniu, jis išsiskleidžia labai greitai, o žiedlapiai labai greitai praranda spalvą. Todėl geriau leisti vandeniui šiek tiek pravėsti, burbuliuką mesti į arbatinuką su vandeniu, o ne jį užpilti. Tai suteiks kelias minutes papildomo džiaugsmo stebint, kaip žiedas skleidžiasi.
Beje, bijūnų arbata turi priešuždegiminių savybių, veikia raminančiai ir mažina nerimą. Gal padės ir man padės nuo jausmo, kad bijūnų mano kieme per mažai 😊