Lietuviškas šiupinys arba istorija apie dulkių siurblį

„Šiandien tik mineralinis“ – taip su manimi pirmąją darbo dieną po Kalėdų pasisveikino vienas bendradarbis. Sunkus tas pošventinis laikotarpis, kai pats jautiesi kaip kimšta žąsis 😊 Daugeliui šiuo metu turbūt jau nesinori galvoti apie maisto gamybą, sudėtingus receptus ir skonių derinius. Bet visgi papasakosiu jums apie mano bandymą pagaminti tikrą lietuvišką šiupinį, kuris beveik pats lėtai išsiverda viename puode. Tai viena tų „nepapasakotų istorijų“, kurių užmiršti nesinori. O ir šiuo metu kaip tik turiu šiek tiek laiko. Ką gali žinoti, gal imsit ir sugalvosite ką nors panašaus pagaminti per likusias laisvas dienas. O gal atidėsite šio šiupinio gamybą iki Užgavėnių ir būsite ne ką mažiau teisūs.

Mano draugai turi sodybą Aukštaitijoje, tokį tikrą senovinį vienkiemį, įsodintą tarp švelniai banguojančių kalvų ir nedidelių miškelių. Advento pradžioje keliaujame ten ramiai pabūti prieš prasidedant kalėdinei karštinei, paklausyti tylos, paskaičiuoti lapės pėdų, leisti žiemos vėjui nugairinti skruostus, užsikūrus šimtametę krosnį lėtai laukti, kol troba prisigers sodrios šilumos, plepėti, juoktis, gurkšnoti karštą vyną, dainuoti Advento dainas ir skaityti pasakas apie laumes ir kitus mielus padarus. Nuvykus ten tarsi šmurkšteli į laiko skylę; darbai, vaidmenys ir rūpesčiai lieka kažkur toli anapus, minutės ima slinkti lėtai ir vėl gali pajusti savo pačios širdies plakimą. Labai šiemet laukiau šios išvykos.

Pernai keliaudama į sodybą pasisiūliau pasirūpinti šiltu atsivežtiniu maistu. Turiu tokį daugiafunkcinį elektrinį puodą, kurį lengva pasiimti į visokias keliones. Mano namuose jis apsigyveno, kai virtuvėje darėme kapitalinį remontą ir negalėjome ja naudotis kelis mėnesius. Puodas gelbėjo, nes į jį nesunkiai galima „sumesti“ troškinį, išsivirti sriubą, išsikepti kiaušinienę ar net pyragą. Žinoma, kai pagaliau atgavome virtuvę, niekas pyragų puode nebekepė, bet jis vis dar nepakeičiamas gaminant lėtai troškintą burgundišką jautieną ar kokį kitą vieno puodo troškinį, ar tuomet kai norisi šiltą maistą pasiimti ten, kur jį gaminti būtų sudėtinga – pavyzdžiui, į darbo vakarėlį. Vienintelis šio puodo trūkumas – savo išvaizda jis labai panašus į nedidelį dulkių siurblį 😊 Man asmeniškai labiau patiktų, jei tas puodas atrodytų tiesiog kaip puodas, bet jį kūrę dizaineriai matyt turėjo kažkokių ne visai sėkmingų futuristinių užmojų. Žinoma, yra ir geroji pusė – žmonių reakcija, kai su tuo puodu kažkur ateini. Visi nuoširdžiai nustemba, kam tau vakarėlyje dulkių siurblys 🙂 O kai jį atsidarai ir pakvimpa maistu, būna smagaus juoko. Pernai į sodybą šiame puode nusivežta perlinė košė sulaukė nemažo pasisekimo, tad šiemet, planuojant išvyką, jau iš karto buvo užsiminta, kad dulkių siurblys taip pat laukiamas.

Autentiška lietuviško kaimo aplinka tarsi įpareigojo pasidomėti lietuviška virtuve, bet gaminti kažką sudėtingo neturėjau laiko. Patiekalas turėjo būti ne tik gaminamas viename puode, bet ir patogiai jame pašildomas. Nesinorėjo ir kartotis, tad ėmiau tyrinėti tradicinius lietuviško šiupinio receptus. Tradicinis šiupinys gaminamas iš žirnių, pupų ir perlinių kruopų. Šis derinys atrodė šiek tiek rizikingai – buvo neramu dėl galimo šalutinio sprogstamojo-pučiamojo poveikio 😊 Bet juk panašūs deriniai yra ne tik lietuviškoje, bet ir tarkim itališkoje virtuvėje, kur į vieną sriubą ramiai sudedamos pupelės, žirniai, lęšiai, perlinės kruopos ir ryžiai. Kadangi šiupinys turėjo keliauti į Aukštaitiją, nusprendžiau į jį nedėti bulvių, kurios tradiciškai buvo populiaresnės Žemaitijoje. Šiupinį gardinau tik Lietuvoje natūraliai augančiomis ar jau seniai auginamomis žolelėmis – čiobreliais, raudonėliais, šalavijais, kmynais. Taip pat įmečiau saujelę džiovintų baravykų, nes paskaičiau, kad tikrai lietuviškais galima laikyti tik gamtoje rinktus produktus ir iš jų pagamintus patiekalus. Šiupinys gavosi sotus, gardus, ir jokių šalutinių poveikių neturėjo. Patiekiau jį pagardintą kanapių druska, kuri galutinai subalansavo skonių derinį.

Lapnojome tą šiupinį dar neįšilusioje troboje, nenusivilkę striukių, ir džiaugėmės. Kai dabar galvoju, darosi įdomu, kodėl tokie tradiciniai šiupiniai nukeliavo į užmarštį? Beveik kiekvienoje valgykloje galima gauti plovo (net jei jis savo išvaizda ir skoninėmis savybėmis nieko bendro su juo neturi), bet lietuviško šiupinio neberasi. Turbūt reikės gaivinti tradicijas bent jau savo šeimoje.

Lietuviškas šiupinys su kanapių druska

Šiupiniui reikės:

  • 1 stiklinės džiovintų pupelių
  • 1 stiklinės džiovintų žirnių
  • 1 stiklinės perlinių kruopų
  • 2 svogūnų
  • Nedidelio bryzelio rūkytos šoninės – ne tiek skoniui, kiek dūmo kvapui suteikti. Galite naudoti ir lašinių odelę ar įmesti kokią rūkytą kiaulės ausį
  • Saujos džiovintų baravykų
  • Apie 1 kg. saikingai riebios kiaulienos (naudojau mentę). Nepadauginkite riebalų, nes virti lašiniai bet ką gali atbaidyti nuo lietuviškos virtuvės 😊
  • Po saujelę čiobrelių, raudonėlių, kmynų, šalavijų.
  • Pipirų
  • Druskos
  • Poros šaukštų aliejaus kepti

Kanapių druskai reikės:

  • 3 šaukštų kanapių sėklų
  • Druskos

Žirnius ir pupas sudedame į dubenį, užpilame šaltu vandeniu ir paliekame pastovėti per naktį, kad išmirktų. Daug kur šiupinio receptuose siūloma mirkyti ir perlines kruopas, tačiau kruopos išverda greičiau nei pupos, o per ilgai verdamos sukrenta, todėl šį kartą aš kruopų nemirkiau.  Džiovintus baravykus nuplikome verdančiu vandeniu ir smulkiai supjaustome. Svogūnus nulupame ir smulkiai sukapojame. Mėsą supjaustome kąsnio dydžio gabaliukais, šoninę smulkiais kubeliais. Keptuvėje įkaitiname porą šaukštų aliejaus ir apkepiname svogūnus ir šoninę, kol svogūnai lengvai pagelsta. Sudedame į keptuvę kiaulienos gabaliukus ir apkepiname juos iš visų pusių. Tuomet į keptuvę supilame perlines kruopas ir maišant jas taip pat porą-trejetą minučių apkepiname kartu. Mėsą ir kruopas gerai pasūdome (turi būti per sūru, nes paskui dar dėsime žirnius ir pupas, pilsime vandenį), sudedame grybus ir prieskonius, dar kartelį viską pamaišome, kad kruopos prisigertų prieskonių. Mėsą ir kruopas suverčiame į daugiafunkcinį puodą, ant viršaus pilame žirnių ir pupelių mišinį, užpilame vandens, kad apsemtų šiupinį per maždaug pusę šaukšto. Puodą uždarome, jungiame troškinimo režimą ir lėtai troškiname 2-3 valandas. Po geros valandėlės galima puodą atsidaryti, šiupinį permaišyti, paragauti, ar netrūksta druskos ar prieskonių, patikrinti, gal reikia įpilti daugiau vandens. Daugiafunkcinis puodas labai sandarus, todėl verdant šiupinį tokiu budu, vandens išgarinama labai mažai. Jį išjungus, jis dar ilgokai išlaiko šilumą, todėl šiupinys vėsta lėtai, jo skonis ir toliau bręsta, nors žirniai ir pupos nesukrenta.

Jei elektrinio puodo neturite, šiupinį galima lėtai troškinti ant viryklės. Mėsą, kruopas, žirnius ir pupas verskite į talpų puodą, užpilkite vandeniu, uždenkite ir troškinkite ant nedidelės kaitros apie porą valandų. Gaminant tokiu būdu vandens reikės poros litrų ar net daugiau. Virdami stebėkite, ar jo netrūksta. Šiupinio tirštumas yra skonio reikalas, jis gali būti ir tiršta sriuba. Na, o jei gaminsite šiupinį Užgavėnėms, gamindami į puodo vidurį įsmeikite kiaulės uodegą – sako neša laimę 😊

Kol šiupinys verda, pasigaminkite kanapių druską. Į sausą keptuvę įdėkite kelis šaukštus kanapių sėklų ir nuolat maišydami lengvai paskrudinkite, kol pasklis malonus kvapas ir sėklos taps traškios. Nesudeginkite. Kanapes sumalkite maisto smulkintuvu ar sutrinkite grūstuve. Kanapių masę sumaišykite su druska (aš dėjau apie šaukštelį druskos). Sudėkite į dubenėlį ir patiekite šalia šiupinio. Skanaus.

 

 

 

 

3 Comments Add yours

  1. Ačiū už priminimą. Šiupinį man vaikystėje virdavo teta. O sodyba tokia, kaip vis susapnuoju – kažkur tarp laukų, su beribiais horizontais.

    1. Aistė Pranckevičienė says:

      Sodyba tikrai ypatinga. Pirmą kartą ten nuvažiavus supratau, kad buvau užmiršusi, kas iš tikro yra tyla. Ji ten tokia gili, kokios niekada nebūna mieste. Smagu, jei šiupinys priminė kažką iš vaikystės. Kartais gera susirinkti prisiminimus 🙂

  2. Ramunė says:

    O jau tą nuotrauką su šiltomis ir sodyba antram plane, vau 🙂

Leave a Reply to Žydi žaliuoja Cancel reply

Your email address will not be published.