Vasara jau čia pat, o pavasaris traukiasi grakščiai, santūriai, ištirpdamas ir pasislėpdamas vis žalesnėse medžių lajose, vis aukštesnėje žolėje ir vis tankiau želiančiuose gėlynuose. Spalvų siautulys rimsta. Bet žiūriu į savo gėlynus ir galvoju, koks visgi gėris yra vėlyvosios tulpės. Kaip gražiai jos sudygsniuoja metų laikų kaitą, įsipina tarp po truputį žiedus krauti pradedančių rožių, pagauna ir atkartoja alyvų spalvas. Ankstyvosios tulpės dovanoja nekantrų džiaugsmą, norą dalintis kiekvienu išsiskleidusiu žiedu, bet sode jos būna vis dar savotiškai vienišos. O štai vėlyvosios tulpės sodą suaudžia į margą kilimą…

… purpuriniais apvadais

… koraliniais užpildais

… baltai rausvais ornamentais

… aukso pabarstukais

Bet naujas etapas jau visai čia pat. Tik pažiūrėkite!