Šiek tiek užmečiau rožių skaičiavimą. Liepą su sodų entuziastų ir profesionalų grupe keliavome po Anglijos sodus, todėl galvoju, kad pats metas susiskaičiuoti vadinamąsias angliškas rožes. Sunku įsivaizduoti anglišką sodą, kuriame nebūtų rožių. Rožės Anglijos soduose kopia ant sienų ir pergolių, ropščiasi į medžius, sodinamos masiškai kaip monokultūra ar kartu su kitais augalais mišriuose želdynuose. Tačiau kai dabar, praėjus kuriam laikui po kelionės, peržiūrėjau nuotraukas, supratau, kad rožes Anglijoje fotografavau retokai, nes jos tiesiog atrodė savaime suprantamos. Jei savo pirmosios kelionės po Anglijos sodus metu nuo rožių grožio tiesiog užimdavo kvapą, tai šį kartą rožėmis džiaugiausi žymiai ramiau. Gal tik tyliai šyptelėjau, kad moderniuose želdynuose plačiai naudojamos oranžinės rožės – taigi ne aš viena jaučiu silpnybę šiai spalvai. O gal net galima sakyti, kad oranžinės rožės šiuo metu yra madingos.

Angliškų rožių tėvu laikomas David C.H.Austin, paskyręs joms didžiąją dalį savo gyvenimo ir sugebėjęs išvesti rožes, kurios yra kvapios ir grakščios kaip istorinės rožės, bet taip pat pasižymi žymiai ilgesne žydėjimo trukme bei platesne spalvų palete, būdinga floribindinėms ir arbatinėms rožėms. Pirmoji D.C.H.Austin rožė pasauliui buvo pristatyta 1961 metais, o per ilgą savo gyvenimą jis sukūrė per 200 rožių veislių. Drąsiai galima sakyti, kad D.Austin rožės yra fenomenas, šiuo metu jau nebeatskiriamas nuo angliškų sodų kultūros, ir turbūt sunku būtų rasti rožių mylėtoją, kuris neturėtų bent vienos D.Austin sukurtos rožės.

Aš maniau, kad esu gana santūriai nusiteikusi angliškų rožių atžvilgiu, nes daugelis jų man atrodo per puošnios. Jos jautresnės šalčiui ir ligoms nei erškėtrožės ar nemaža dalis istorinių rožių. Kadangi aš rožių savo sode žiemai nedengiu ir augalų nepurškiu, angliškos rožės niekada nebuvo prioritetas renkantis rožes. Bet šiandien sode susiskaičiavau angliškas rožės ir atradau, kad turiu jų šešiolika. Ne tiek jau ir mažai, kai pagalvoji.

Pirmoji D.Austin rožė ‘Darcey Bussell’, pavadinta žymios balerinos vardu, pas mane atkeliavo prieš vienuolika metų ir iki šiol sėkmingai auga. Kaip tikras pradedantysis sodininkas savo pirmąją anglišką rožę rinkausi raudoną 🙂 . ‘Darcey Bussell’ spalva labai sodri, žiedlapiai aksominiai, fotoaparatas nesugeba teisingai šios spalvos užfiksuoti. Ši rožė skirta labiau žiedais gėrėtis, nes pats krūmas, bent jau pas mane, yra retas, su mažai lapų, tad tai tikrai nėra geriausia D.Austin sukurta rožė. Bet ji auga ir žydi, nors šiuo metu jau gerokai užšešėlinama suaugusio sodo ir gana agresyvios istorinių rožių kaimynystės.  

Vėliau mane ištiko oranžinių rožių era, kai sodinau beveik vien oranžinių ir persikinių atspalvių rožes. Dvi absoliučios mano šio etapo favoritės yra ‘Lady of Shalott’ ir ‘The Lark Ascending’. ‘Lady of Shalott’ išsiskiria apvaliais, labai gražios formos žiedais, grakščiu, bet tvirtu ir augiu krūmu, bei gausiu, stabiliu žydėjimu. ‘The Lark Ascending’ pas mane žydi dviem labai gausiomis bangomis. Žiedai lengvi, šviesoje permatomi, tarsi švytintys. Šią rožę labai myliu, nes savo architektūra ji stipriai išsiskiria iš angliškų rožių „baroko“.

‘The Lady Gardener’, tvirtai sudėta darbininkė – žydi labai ilgai ir gausiai. O ‘Roald Dahl’ išsiskiria labai jaukia sviestine spalva. Žydi labiau dviem bangom, bet labai gausiai.

‘Emily Bronte’ žiedai plokštesni, nors skleisdamiesi žiedai turi persikinių tonų, sendami blykšta iki vintažinių, kreminių. ‘Crocus rose’ taip pat turėtų pasižymėti persikiniais atspalviais centre, bet mano sode yra labiau gelsva nei persikinė.

Iš visų mano turimų oranžinių rožių blogiausiai auga ‘Lady Emma Hamilton’, todėl keista buvo matyti būtent šios rožės masyvus Anglijos soduose. Ši rožė išsiskiria žemesniu ūgiu, tamsesne lapija ir bordo spalvos stiebais, kurie gražiai kontrastuoja su variniais žiedlapiais. Bet krūmas gana retas, su mažai šakų, todėl didesniam efektui sukurti reikia sodinti ne vieną augalą.

Rausvas rožes į savo kiemą įsileidau nenoriai; atrodė, kad rožinės rožės yra tiesiog banalu. Išimtis buvo ‘Queen of Sweden’, kurią pirmą kartą pamačiau Sibirkos rožyne per atvirų vartų dienas, ir ledinis šios rožės atspalvis bei labai taisyklinga žiedo forma pakerėjo. Šią rožę būtinai norėjau turėti, nesvarbu, ar ji tinka prie mano gėlynų spalvinės schemos ar ne. Ji ir netinka, nes yra pasodinta oranžinių rožių grupėje ir būtų protinga ją perkelti. Tik vis gaila judinti sveiką ir gerai augantį krūmą.

Pasodinusi pirmąją rausvą anglišką rožę supratau, kad mano nemeilė šiai spalvai yra visiškai nepagrįsta. Jos nuostabios, ypač rudeniop, antrojo žydėjimo metu, kai oranžinė saulė žaidžia jų žiedlapiuose. Visgi įdomu tai, kad būtent šios rožės šiais metais labiausiai kenčia nuo stirnų. Matyt jos ne tik atrodo kaip ledinukai ir cukraus vata, bet ir yra skaniausios. Iš tiesų rožės ir stirnos yra sunkiai suderinama draugija. Iš visų rožių stirnos labiausiai mėgsta arbatines rožes, tad turbūt kuo daugiau šios grupės genų ir savybių turi rožė, tuo didesnė tikimybė, kad rožė bus „suvalgyta“.

‘Kew Gardens’ žymi dar vieną mano  rožių auginimo etapą – ji į mano sodą atkeliavo apėmus tuščiavidurių rožių azartui. Ši rožė labai gera, vėlgi aiškiai išsiskirianti iš kitų D.Austin rožių ir puikiai deranti labiau natūralistiniuose želdynuose. Ji pradeda žydėti labai anksti, beveik kartu su spinosissima grupės rožėmis, tačiau žydi visą vasarą iki gana vėlaus rudens, sėkmingai žiedų gausa konkuruodama ne tik su kitomis rožėmis, bet ir hortenzijomis.

Turiu dvi vijoklines D.Austin rožes. Parodyti galiu tik vieną, nes ‘Wollerton Old Hall‘ labai nukentėjo nuo stirnų ir neturiu nei vienos kokybiškos šios rožės nuotraukos. Bet už tai ‘The Albrighton Rambler’ šiais metais tiesiog virto nuo žiedų, griaudama atramas ir užgoždama kaimynus. Prieš keletą metų ši rožė buvo gana stipriai apšalusi žiemą, tačiau labai sėkmingai ir greitai atsiaugino savo masę. Ji išsiskiria gana smulkiais, bet gausiais, klasikines istorines rožes primenančiais švelniai rausvais, blunkančiais žiedeliais su žalia akute. Kvapas nėra stiprus, bet juk negalima visada turėti visko.

Taigi prie jau suskaičiuotų 17 erškėčių dar pridedame 16 kilmingų angliškų rožių. Iš viso 33 suskaičiuotos gražuolės. Reikia susikaupti istorinių rožių skaičiavimui 🙂