Rožių karai ir istorinės rožės

Baltos ir raudonos rožės – primena Rožių karus

Taip jau nutiko, kad šių metų kelionės maršrutas po Anglijos sodus vingiavo per du istoriškai Anglijai svarbius miestus – Lankasterį ir Jorką. Šiuos vardus net ir ne britai dažniausiai žino, nes būna girdėję kažką apie Rožių karus. 1455–1487 metais vykęs karas tarp Lankasterio ir Jorko didikų šeimų su rožėmis neturi nieko bendro; tai buvo šalį sekinantis civilinis karas ir stumdymasis dėl Anglijos bei iš dalies Prancūzijos sosto. Rožių karų pavadinimas atsirado gerokai vėliau, XVIII-XIX amžiuje istorinio romantizmo laikotarpiu, o tapo plačiai vartojamas ir atpažįstamas visame pasaulyje tik po sero Valterio Skoto romanų išleidimo.

Man nepavyko užtikti nei vienos rožės nei Jorke, nei Lankasteryje. Bet visai netyčia nufotografavau puodelių karus 🙂

Rožių karų pavadinimas kilo iš Lankasterių ir Jorkų šeimų heraldikos – baltos rožės Jorko šeimos herbe, raudonos – Lankasterių. Abi rožės į vieną herbą su baltai raudonu žiedu buvo apjungtos iškilus Tiudorų dinastijai, kuri galiausiai suvienijo dvi galingas kariaujančias šeimas ir bent jau iš dalies pradėjo naują monarchijos etapą Anglijoje. Anglijos istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė ir aš net nebandysiu susigaudyti vardų, santykių ir vienas kito galabijimo būdų raizgalynėje. O štai raudona ir balta rožės Lankasterio ir Jorko herbuose yra susijusios su realiomis, iki šių dienų auginamomis rožėmis – prancūzinėmis rožėmis (Rosa gallica) ir baltažiedėmis rožėmis (Rosa alba). Šių dviejų grupių rožes šiandien ir nusprendžiau susiskaičiuoti, ir atradau, kad turiu jų dvylika.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad prancūzinės rožės nebūtinai yra iš Prancūzijos, o baltažiedės rožės visiškai nebūtinai yra baltos 🙂 Bet abi šios rožių grupės labai senos. Labiausiai mane žavi, kai šalia rožės matau jos sukūrimo ar atradimo datą. Tada supranti, koks brangakmenis kažkam buvo viena ar kita rožė, jei ji kruopščiai saugoma ir perduodama iš kartos į kartą šimtmečius. Dar didesnė laimė turėti tokias rožes savo sode.

Rosa gallica arba prancūzinės rožės yra vienos seniausių rožių, Europos soduose auginamos nuo viduramžių. Tikroji jų kilmė nėra žinoma, bet manoma, kad jos į Europą atkeliavo iš Kaukazo regiono. Šios rožės buvo auginamos senovės Romoje ir Graikijoje. Romėnai rožes greičiausiai atvežė ir į Angliją. Lankasterio herbe vaizduojama Rosa gallica ‘Officinalis’ – tuščiavidurė raudona rožė. Rosa gallica ‘Officinalis’ dar vadinama „Vaistininko rože“ XII-XIII amžiuje buvo plačiai auginama vaistinių augalų soduose. Apie 1500-tuosius ypač išpopuliarėjo margus žiedlapius turinti rožė ‘Rosa Mundi’ arba ‘Versicolor’, savaiminė ‘Officinalis’ mutacija, kuri iki šiol yra populiari ir mielai auginama, ypač istoriniuose soduose. 

Rosa gallica ‘Versicolor’ Sudeley pilies vaistininko sodelyje, Anglija.

Tikrąjį savo aukso amžių prancūzinės rožės išgyveno XIX amžiaus pradžioje, kai Nyderlanduose ir Prancūzijoje buvo išvesta daug šios rožės veislių ir hibridų. Rosa gallica rožės buvo plačiai naudojamos kuriant naujas rožių grupes, todėl daugelis šiuolaikinių modernių rožių vis dar turi “prancūziško” kraujo.

Rosa gallica ‘Officinalis’ x Etoile de Hollande’ (Louis Lens, Belgija, 2001 m.) modernus hibridas

Prancūzinės rožės dažniausiai yra kvepiančios, atsparios šalčiui ir ligoms, tačiau žydi jos tik vieną kartą, todėl atsiradusios pakartotinai žydinčios modernesnės rožės po truputėlį jas išstūmė iš daugelio rožynų. Visgi šios rožės nusipelno vietos mūsų soduose, nes yra nepaprastai pakančios net ir ne itin palankioms augimo sąlygoms bei gerai toleruoja sausrą, kas darosi vis aktualiau paskutiniais metais. Dėl savo kvapo jos plačiai naudojamos kosmetikoje ir parfumerijoje. Renkant medžiagą apie Rosa gallica rožes atradau, kad jos ypač tinkamos žiedlapių džiovinimui, nes džiūdami žiedlapiai tampa dar kvapesni. Reikės pabandyti kitais metais.

Rosa gallica ‘Conditorium’ (kilmė nežinoma, manoma, kad buvo išvesta iki 1588 metų, ‘Conditorium’ vardu pristatyta Vokietijoje 1889 dr.Geirg Dieck). Realybėje šiek tiek mažiau raudona nei fiksuoja fotoaparatas, ypač tinkama konditerijos gaminiams ir džemams.

Rosa gallica grupės rožių aš turiu dešimt, praktiškai pilną spektrą nuo beveik baltų iki tamsiai purpurinių. Visgi seniausių ‘Officinalis’ ir ‘Versicolor’ mano kieme kol kas nėra. Bet juk visada gera žinoti, kad dar liko rožių, kurias reikia pasodinti.

Rosa gallica ‘Belle Isis’ (Louis-Joseph-Ghislain Parmentier, Belgija, apie 1845 metus).
Rosa gallica ‘Sissinghurst Castle’ (kilmė nežinoma, atrasta Vita Sackville-West Sissinghurst pilies sode, Anglija, 1947 metais)

Šiais metais labai džiaugiausi kontrastingu ‘Belle Isis’ ir ‘Sissinghurst Castle’ duetu, kuris iš tiesų yra atsitiktinis, nes vietoj ‘Belle Isis’ turėjo būti kita rožė. Rožė atkeliavo sumaišyta etikete ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes pati rožes viena prie kitos stengiausi dėlioti švelniai pereinančiais atspalviais, vengdama kontrastų. Visgi “raudona-balta” klasika turi savo žavesio ir įneša smagaus šėlsmo, gal ir šiek tiek “rožių karų” į gėlynus.

Pati gražiausia iš mano turimų prancūzinių rožių turbūt yra ‘Tuscany Superb’, ypatingo tamsumo rožė, gražiai banguotais žiedais. Magiškiausia iš visų yra ‘Belle de Crecy’, kuri sendama darosi mėlyna. Na, o jei reikėtų išrinkti geriausią žydėtoją, tai ja taptų ‘Charles de Mills’, kuri mano sode žydi pakartotinai, nors viename puslapyje mačiau rekomendaciją net nesivarginti karpyti nužydėjusių žiedų – neva neverta, vis tiek pakartotinai nežydės. Aš nužydėjusius žiedus nukarpau ir beveik visą vasarą ji negausiai, bet visgi pakartotinai žydi. Žydi ji ir dabar, o prieš porą metų paskutinį žiedą fotografavau spalį.

Na, o dabar laikas Jorkui ir jo baltai rožei. Baltažiedžių rožių turiu ženkliai per mažai, tik dvi. Iki šiol ši rožių grupė nebuvo manęs užkabinusi, bet rinkdama medžiagą šiam straipsniui jaučiu vis daugiau simpatijų. Netyčia radau mokslinių publikacijų apie Rosa alba vaistines savybes. Pavyzdžiui, kad Rosa alba pavartoję peliukai žymiai geriau atsimena kelią labirinte, o taip pat greičiau atsigauna po dirbtinai medikamentais sukeltos amnezijos, jau nekalbant apie įvairias priešuždegimines ir antibakterines, priešgrybelines ir kitokias Rosa alba savybes (Verma ir kt, 2020). Iki šiol baltažiedžių rožių nenaudojau kulinariniais tikslais. Galvoju, gal reikės pradėti, nes jei rožės turi neurodegeraciją stabdančių ir atmintį gerinančių savybių, tai dar vienas rimtas argumentas rožių uogienėms ir džemams 🙂

Rosa alba var. semi-plena pavaizduota Jorko šeimos herbe (bent jau taip spėjama). Rosa alba kilmė nėra žinoma, bet manoma, kad jos atsirado susikryžminus kitoms rožėms ir erškėčiams (vienur teigiama, kad Rosa canina ir Rosa gallica, kitur, kad Rosa canina ir Rosa damascena), tačiau šios rožės taip pat žinomos nuo senovės Romos laikų ir išplito po Europą su romėnų pagalba. Baltažiedės rožės iš kitų išsiskiria kiek pilkšvesne lapija, žydi vieną kartą, gausiai, gardžiai kvepia, yra atsparios šalčiui, sausrai, ligoms, gali augti pavėsyje. Pavadinimas baltažiedės yra šiek tiek klaidinantis, nes šios grupės rožės gali būti ne tik baltos, bet ir įvairių rausvų atspalvių. Aš kol kas turiu tik baltas. ‘Mme Legras de St.Germain’ į mano sodą atkeliavo, nes yra tiesiog tobulos išvaizdos balta rožė. O štai Rosa alba cannabifolia įsimylėjau pamačius ją Kauno botanikos sode. Šią rožę galima auginti dėl ažūriškų, žalsvai sidabriškų lapų, net jei ji ir visai nežydėtų. Bet ji dar ir žydi mažais, bet labai garbanotais baltais žiedeliais.

Rosa cannabifolia (Kilmė nežinoma, savaiminė Rosa alba var.semi-plena mutacija, atrasta Flobert, Prancūzija, 1807 metais).

Kol kas labai džiaugiuosi šiuo rožių skaičiavimo projektu, nes rašydama sužinau nemažai naujo. Iš tiesų perskaitau daugiau nei parašau ir labai laukiu pasirodant Dovilės Rylienės knygos “Rožės Siela. Simbolis. Augalas. Vaistas. Kvapas. Maistas. Puošmena“, kuri, tikiu, padės profesionaliau susivokti rožių istorijoje.

Taigi šiai dienai suskaičiuotos 45 rožės. Liko dar nemažai 🙂

Šaltiniai:

  • Verma, A., Srivastava, R., Sonar, P.K. et al. Traditional, phytochemical, and biological aspects of Rosa alba L.: a systematic review. Futur J Pharm Sci 6, 114 (2020). https://doi.org/10.1186/s43094-020-00132-z
  • Istorinė informacija apie rožių autorystę iš https://www.helpmefind.com/rose/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *