Praėjo metai, būtų laikas metų apžvalgai, bet nesinori, nors tu ką. Nėra jausmo, kad kažkas būtų pasibaigę – gal per daug neaiškių ir „pakabintų“ dalykų tiek pasaulyje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Sodo pažadai irgi liko neužbaigti: sodo istorijos užstrigo spalį, rožės taip pat liko iki galo nesuskaičiuotos. Bet visai nesinori dėl to ant savęs pykti ar priekaištauti. Tiesiog čia atsakymas, visiems, kurie klausia, kaip tu viską spėji – va taip, nespėju, o kartais tiesiog nenoriu ar neturiu jėgų. Tačiau jei imčiau save graužti, kad nepadarau to, kas yra tiesiog hobis, būtų tikrai nepakenčiama. Pakankamai prisibūnam su savimi griežti svarbesnėse srityse.

Yra toks psichologinis terminas „atjauta sau“ (angliškai „self-compassion“), kurio tūlam šiuolaikiniam žmogui, orientuotam į pasiekimus, labai trūksta. Atjauta sau susideda iš trijų svarbių elementų – švelnumo sau, supratimo, kad visi žmonės yra netobuli ir būtent tuo yra panašūs, bei tam tikro sąmoningumo, kuris leidžia atvirai priimti nesėkmes ir su jomis susijusius jausmus. Vieną geriausių tokio tikro patyrimo pamokų gavau iš savo draugės ir kolegės Klaudijos prieš metus. Kai kalėdinio lėkimo šurmulyje pasveikinau ją su šventėmis, ji labai apsidžiaugė dovanėle, bet tuo pačiu pasakė, kažką panašaus į tai: „Žinai, o aš nejaučiu, kad dabar Kalėdos, man toks jausmas, kad visko per daug, kai jausiu, kad galiu ir noriu švęsti, tada Kalėdos ir ateis.“ Ir jos tikrai atėjo, kažkada sausį, su šypsenom, atsipalaidavimu, smagiais pokalbiais, ir buvo gerokai tikresnės nei apsikeitimas dovanėlėmis tarpduryje. Tada ir atėjo labai aiškus suvokimas, kad tikrai nebūtina savęs labai spausti, ypač tokiose srityse, kurios iš esmės yra skirtos džiaugsmui.

Man labai sunku šiuo metu transliuoti džiaugsmą iš savo sodo, nes tai tiesiog neatrodo labai prasminga ar svarbu. Karas Ukrainoje ir Gazoje, nesąmonės JAV, politikų bejėgiškumas planuojant ir organizuojant pagalbą, bet beveik entuziastingi postringavimai, kaip Lietuvai reikia ruoštis karui, nes Rusija jau greitai Ukraina neapsiribos, bent jau man kelia neviltį. O kur dar pasaulinis negebėjimas priimti jokių rimtesnių sprendimų susijusių su klimato kaita, gamtos kataklizmai, Lietuvos nuostabybės, susijusios su žmogaus teisių klausimais, dėl kurių skauda ir gėda, ir šiaip varginantis negatyvumas, konkurencija ten, kur to visiškai nereikia. Sodas man ilgai buvo savotiškas burbulas, kuriame buvo galima pasislėpti, sodinti gėles ir įsivaizduoti, kad viskas yra gražu ir gerai. Bet paskutiniu metu informacijos ir patirčių srautas yra toks, kad nebelabai išeina nuo neigiamų dalykų pasislėpti. Nerimas visą laiką stypso kažkur už nugaros. Ir jei sodas man visada buvo apie ateitį ir optimizmą, jaučiu, kad šiuo metu gražios ateities ir gerovės vizija yra labai trapi. Neteisinga būtų sakyti, kad praėję metai buvo blogi. Juose buvo daug gražių patirčių, kelionių, pažinčių, bet taip pat jie išsivedė brangius žmones ir stipriai paklibino jausmo, kad gyvenimas nuspėjamas ir kontroliuojamas, iliuziją. Kol kas nerandu santykio, kaip man tame neapibrėžtume būti. Aišku, darau visus įprastus sodo darbus – pasodinau tulpes, į vazonėlius sukaišiojau hiacintus, užsisakiau sėklas naujam sezonui, iš oranžerijoje sunokusių apelsinų išviriau uogienės, sode sukabinau lesyklas paukščiams, laukiu, kol oranžerijoje pražys jazminaičiai, kad galėčiau apie juos papasakoti. Galvoje vis dėlioju istorijas ir receptus, kuriuos galėčiau aprašyti. Bet kai nervinuosi, mezgu, o ne rašau. Nors, tiesą sakant, ir megzdama dažnai sodinu sodus, paskutinis buvo tulpių 😊