Anglišką terminą „comfort food“ į lietuvių kalbą išversti nėra lengva. Oksfordo žodynas šį terminą apibrėžia kaip „maistas, kuris teikia paguodą ar gerovės jausmą, dažniausiai sudėtyje turi daug cukraus ar angliavandenių ir asocijuojasi su vaikyste bei namie gamintais patiekalais“. Lietuviui greičiausiai tai bus kažkas iš bulvių, su geru sočiu, riebiu padažu 😊 Ar toks maistas tikrai turi kažkokį psichologinį efektą, gali pagerinti nuotaiką ar sumažinti stresą, nesutariama. Iš tiesų turbūt ne itin ir reikia stresą valgyti. Tačiau turbūt neverta ginčytis, kad patiekalas, primenantis vaikystę ar kažkokią mielą patirtį, gali praskaidrinti vakarą ir suteikti malonumo.

Kiekviena šalis ir net kiekvienas žmogus turi savo gerovę suteikiančių patiekalų sąrašą. Klimatas, kultūra ir asmeninė patirtis gali gerokai pakoreguoti tai, koks maistas bus suvokiamas kaip teikiantis saugumą ir pasitenkinimą. Mano „comfort food“ sąrašas tikrai neapsiriboja tik mamos troškiniu, kaip animaciniame filme „La Troškinys“.  Jis nuolat ilgėja ir auga keliaujant, skanaujant naujus patiekalus ir išbandant naujus skonius. Mitybos pasirinkimams nemažą įtaką daro ir sezonas. Kai oras ima vėsti, labai norisi maisto, kuris šildytų iš vidaus, todėl žiemos sezono metu gaminu žymiau daugiau aštrių ir sodresnio skonio patiekalų – mano žiema nelabai lietuviška 😊 Vienas tokių, beveik išimtinai tik šaltuoju sezonu gaminamų patiekalų, yra kimči ryžiai. Nors Lietuvoje toks patiekalas skamba neįprastai, tai visiškai „naminis“, kasdienis patiekalas, kurį korėjietės mamos gamina savo vaikams. Mėgstu šį patiekalą vakarienei, nes jis turi daug skonio – aštrumo, saldumo, sūrumo, o senas geras keptas kiaušinis padaro šį patiekalą dar ir sočiu.

Rimtesnė mano pažintis su korėjietiška virtuve įvyko prieš daugiau nei šešerius metus, kelionės po Pietų Korėją metu. Pietų Korėja nuostabi kryptis kelionei. Įkvepianti gamta, kultūra, gera dozė kitoniškumo. Tačiau korėjietiški patiekalai man ne itin patiko. Nuoširdžiai atsiprašau visų korėjiečių, bet per visą kelionės po Pietų Korėją laiką skaniausiai aš pavalgiau japoniškame restorane. Korėjietiška virtuvė pirmiausia man ne itin tiko, nes ji labai mėsiška. Nors nesu vegetarė, tiek mėsos valgyti aš nesu pratusi ir neturiu poreikio, o gauti kažką, kas būtų be mėsos, ne visada ir pavykdavo. Man taip pat ne itin patiko korėjietiškos virtuvės aštrumo lygis. Nors šiaip aš mėgstu valgyti gana aštriai ir maniau, kad po kelionės į Kiniją mane bus sunku nustebinti aštrumynais, korėjietiško maisto aštrumas yra kitoks. Korėjietiškos gochugaru aitriosios paprikos labai stipriai dominuoja maiste, užgoždamos tiek kitų ingredientų skonį, tiek išvaizdą. Ką bevalgytum, viskas bus raudona ir aštru, kas bent jau man labiau trukdė, o ne padėjo džiaugtis maistu. Bet visgi vieną meilę iš Pietų Korėjos aš parsivežiau, ir ta meilė yra kimči.

Kimči yra fermentuotos daržovės, dažniausiai Pekino kopūstai, tačiau Pietų Korėjoje dažnai patiekiamas ne tik Pekino kopūstų, bet kelių skirtingų fermentuotų daržovių asorti – marinuoti ridikai, agurkai, kaliaropės, moliūgai. Didžiuliai puodai skirti daržovių fermentavimui yra neatsiejama Pietų Korėjos kraštovaizdžio dalis, kaip ir močiutės turguose, siūlančios neišpasakytą įvairovę jau paruoštų daržovių ar prieskonių, joms ruošti.

Nors po kelionės kurį laiką bandžiau gaminti kimči pati, greitai supratau, kad tikrai neturiu poreikio turėti kimčių nuolat. Kad ir koks gardus būtų šis dalykas, jis yra svetimas. Nežinau kaip jums, bet bent jau man su daugeliu egzotinių patiekalų yra taip, kad pasigardžiavus kartą kitą kurį laiką daugiau nebesinori; pasidarius stiklainį kimči labai dažnai pusę jo išmesdavau. Todėl labai apsidžiaugiau, kai „Mano Japonija“ atradau kimči padažą, su kuriuo lengvai ir greitai galima pasigaminti nedidelį kiekį kimči – tiek, kiek norisi tam kartui. Tereikia susipjaustyti pekino kopūstą ar kitą daržovę, kurią norisi marinuoti, sumaišyti su padažu ir leisti šiek tiek pastovėti. Aš dažniausiai palieku bent parai. Žinoma, tai neprilygsta tikram, lėtai brandintam korėjietiškam kimči. Bet šiuo atveju ir nereikia, nes gamintant kimči ryžius kimči yra troškinamas. Jei nesinori žaisti pačiam, šiandien kimči Lietuvoje jau įmanoma gauti ir pagamintą. Eidama Užupiu mačiau net kvietimą į kimči degustaciją. Tad jei dar nebandėte kimči, būtinai pabandykite.

Rašau apie „Mano Japoniją“, nes man tai labai gražus projektas. Vienas iš šios parduotuvės komandos žmonių yra Dovilė Ivanauskienė, kraštovaizdžio architektė ir tuo pačiu tikra Japonijos kultūros ambasadorė. Stebiu jos veiklą ir žaviuosi, kiek daug viename žmoguje visko gali tilpti. Visai neseniai Dovilė keliavo po Japoniją ir socialiniuose tinkluose dalinosi nuostabiomis nuotraukomis – apie sodus, miestus ir gamtą, žinoma. Tada ir atsiminiau, kad mano archyve dūla kimči ryžių nuotraukos ir receptas, kurio niekaip neprisiruošiu publikuoti. Nuotraukos buvo fotografuotos 2021 metais, tuo metu labai didžiavausi paprikų derliumi terasos vazonuose – užauginau visai kaip kokiame Seule :). Antras raundas buvo 2023 metais, kai spalį parsinešiau paskutines paprikas iš daržo ir negalėjau atsidžiaugti, kokio traškumo ir saldumo buvo šios rudeninės grožybės. Maniau, kad tikrai tikrai lapkritį įrašą parašysiu, bet… Taigi, kad neliktų tai tiesiog dar viena nepapasakota istorija, dalinuosi kimči ryžių receptu.

Kimchi Bap

Su mažom modifikacijomis pagal „Kimchi Bap / Šutinti ryžiai su kimchi“ iš Ignės Norvaišaitės-Aleliūnienės knygos „Rytų Azijos virtuvė“

4 porcijoms reikės:

• 400 g. apvaliagrūdžių ryžių
• 2 šaukštų neutralaus skonio aliejaus kepti
• 400 g. paruošto kimči
• 2 laiškinių svogūnų
• 2 šaukštų rudojo cukraus
• 2 šaukštelių kepintų sezamų sėklų aliejaus
• 2 saldžiųjų paprikų (galima keisti kitomis daržovėmis, pavyzdžiui, cukinijomis, baklažanais, šparaginėmis pupelėmis)
• 4 kiaušinių

Padažui:

• 2 šaukštų sojų padažo
• 1 šaukštelio kepintų sezamų sėklų aliejaus
• 1 laiškinio svogūno

Ryžius suberti į puodą ir kelis kartus gerai perplauti šaltu vandeniu, kol vanduo bus beveik skaidrus. Ryžius nukošti, supilti į sietelį ir palikti nuvarvėti. Tuo metu keptuvėje įkaitinti šaukštą aliejaus, sudėti stambiai pjaustytą kimči ir smulkiai sukapotus laiškinius svogūnus, suberti cukrų, užpilti sezamų aliejų, gerai išmaišyti ir pakepti apie penkias minutes, kad kimči šiek tiek suglebtų.

Ryžius sudėti į puodą, išlyginti paviršių. Ant viršaus sudėti apkeptą kimči ir užpilti vandens, kad vanduo vos semtų kimči viršų. Jei ant ryžių pakelio parašytos vandens ir ryžių proporcijos, vadovaukitės jomis. Aš dažniausiai pilu „iš akies“. Puodą uždengiame dangčiu ir ant didelės kaitros užviriname. Užvirus, sumažiname kaitrą ir leidžiame ryžiams lėtai virti apie 12 min. (pažiūrėkite virimo trukmės rekomendacijas jūsų naudojamiems ryžiams). Praėjus laikui puodą išjungiame, bet paliekame uždengtą dar pašusti 10-15 min.

Tuo tarpu keptuvėje, kurioje kepė kimči pakepiname šiaudeliais supjaustytas paprikas. Kai daržovės šiek tiek suminkštėja, į keptuvę supilame padažo ingredientus – sojos padažą, sezamų aliejų, smulkiai kapotą laiškinį svogūną ir viską išmaišome.

Nukeliame ryžių dangtį, į puodą sukrečiame kepintas paprikas ir viską gerai išmaišome. Keptuvę vėl įkaitiname, įpilame likusį aliejų ir iškepame keturis kiaušinius su „akyte“. Pasirinkite mėgstamą trynio minkštumą, bet rekomenduoju, kad trynys būtų gana skystas, tuomet jis suteiks papildomo skonio padažui. Ryžius paskirstome į dubenėlius, ant viršaus uždedame po keptą kiaušinį. Skanaus!