Šiandien turbūt paskutinį kartą nufotografavau tulpes. Siaura baltų tulpių ‘White triumphator’ juosta dar iš paskutiniųjų laikosi daugiausia šešėlio gaunančioje gėlyno dalyje. Visur kitur tulpės jau nubarstė žiedlapius ir po siautulingo ir įspūdingo žydėjimo po truputį įsivyrauja ramybė. Terasos želdyne degančias oranžines tulpes keičia šaltai geltonos barškių žvakės ir blyškios amerikinio dirkto žvaigždelės. Tiesiog nuostabu, kaip…
Author: Aistė Pranckevičienė
Spoksojimo laikas
Šiuo metu labai sunku kažką padaryti greitai – per virtuvės langus matau savo gėlynus, tad vis pagaunu save tiesiog spoksant į tulpių žiedus. Ilgiau trunka ir pusryčių gaminimas, ir valgymas, ir indų plovimas. Trumpas pasivaikščiojimas po kiemą lengvai virsta valanda, per kurią būtų galima ką nors prasmingo nuveikti. Bet norisi tiesiog žiūrėti ir džiaugtis. Tad…
Apie grikių lukštų mulčią ir nefotogeniškus džiaugsmus
Sodas visada yra mokymasis per patirtį, kad ir kiek tos patirties jau turėtum. Puikiai viename sode veikiantys dalykai nebūtinai pasiteisina kitame. Būtent tokia yra mūsų mulčiavimo grikių lukštais istorija. Pats geriausias mulčias yra žaliasis, t.y. kai augalai yra sluoksniuojami ir suželia taip tankiai, kad tarp jų beveik nebelieka vietos piktžolėms. Tačiau kol gėlynas jaunas, išlieka…
Pirmieji pavasario žingsniai
Šį kartą be teksto, tiesiog rinkinėlis nuotraukų, kas šiuo metu žydi vazonuose ir kieme. Pirmą kartą turiu pavasarį vazonuose, nes anksti iškritęs sniegas sutrukdė laiku pasodinti dalį nusipirktų svogūninių gėlių. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – oranžerijoje žydintys vazonai teikia man tikrai daug džiaugsmo. Taigi tai, kas šiais metais buvo nulemta atsitiktinumo,…
Mėlynosios zonos gyventojas
Turbūt esate girdėję apie mėlynąsias zonas – tokias vietoves, kuriose gyvenantys žmonės išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Tokios magiškos vietos yra Okinavos sala Japonijoje, Ikarijos sala Graikijoje, kalnų regionas Sardinijos saloje Italijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda Kalifornijoje. Jau gerus porą dešimčių metų mokslininkai bando suprasti, kas lemia šių regionų gyventojų ilgaamžiškumą – nieko keisto,…
Saulėtas Valentinas
Nežinau, kaip jūs, bet aš šiandien tiesiog gėriau saulės šviesą ir džiaugiausi kiekviena giedra akimirka. Tiesiog negalėjau atsidžiaugti, kad šiandien turėjau laisvą dieną. Pasiilgau saulės. Ši žiema, bent jau subjektyviai, man viena pilkiausių, kokią prisimenu. Gal tai tiesiog įspūdis, nes didžiąją darbo dienos dalį praleidžiu kabinete be langų, bet ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis sausį…
Kąsnelis Londono
Praėjusį birželį, kaip jau ne vienerius metus, pražydus erškėčiams ir rožėms susiruošiau virti uogienę. Išėjau skinti žiedlapių. Rytas buvo šiltas, kvapnus, saldžiai tirštas ir tarsi kvepėjo karamele, o gal griliažu. Taip toptelėjo mintis, kad rožės turėtų derėti su graikiškais riešutais. Parsinešusi krepšį žiedų namo sėdau prie kompiuterio ieškoti recepto, nes juk ne man pirmai tokia…
Pasprukę metai
Laikas bėga labai greitai. Nespėjau apsižiūrėti, o paskutinis tinklaraščio įrašas buvo prieš pusantrų metų. Atsiprašau tų, kurių klausimus ir komentarus praleidau. Pasiilgstu savo Gėlėtos smėliadėžės, nes rašymas ir nuotraukų dėliojimas tarsi įžemindavo, padėdavo pabūti akimirkoje, o ir augalų pavadinimus priversdavo pasikartoti. Sodą vis dar, nors šiek tiek mažiau, fotografuoju, nuotraukos nugula į Facebook‘ą, bet tai…
Agrastų pyragas ir įsivaizduojamos kelionės
Šie metai dosnūs uogų. Pirmą kartą turėjom šiokį tokį trešnių derlių, atsivalgėm vyšnių, noksta šilauogės, o seni geri serbentai virto rožėmis paskanintu džemu. Dar viena uoga, kurios mano sode nemažai, yra agrastai. Agrastus aš labai mėgstu. Atsimenu, vaikystėje būdavo labai nekantru laukti, kol jie prinoks. Grauždavau juos kietus ir rūgščius, ir niekaip nesuprasdavau, kodėl mano…
Blunkančios pavasario spalvos
Vasara jau čia pat, o pavasaris traukiasi grakščiai, santūriai, ištirpdamas ir pasislėpdamas vis žalesnėse medžių lajose, vis aukštesnėje žolėje ir vis tankiau želiančiuose gėlynuose. Spalvų siautulys rimsta. Bet žiūriu į savo gėlynus ir galvoju, koks visgi gėris yra vėlyvosios tulpės. Kaip gražiai jos sudygsniuoja metų laikų kaitą, įsipina tarp po truputį žiedus krauti pradedančių rožių,…